Stovykloje – pažintis su šunimis ir nuotykių paieškos

Ugnė Nedzinskaitė ir jos šuo Dodis stovyklos dalyvius pakvietė į mankštą.

Atvira visuomenė
Nustatymai

Lietuvos neįgaliųjų draugija, kaip ir kasmet, negalią turinčius vaikus sukvietė į stovyk­lą. Vieną liepos savaitę pajūryje stovyklavo vaikai, kitą – paaugliai su tėvais, seneliais ar globėjais. Be kitų įdomių veiklų, šį kartą stovyklautojų laukė ir naujiena – pažintis su šunimis. 

Šunys padovanojo puikių emocijų

Ar esate darę mankštą vadovaujant šuniui? O štai stovyklos „Kartu mes galim“ dalyviai net 2 dienas pradėjo nuo pratimų su mielais ir energingais treneriais iš Lietuvos profesionalios kaniterapijos tarnybos. Pritūpimai, kojų kilnojimai, šokinėjimai net ir turintiems judėjimo bei koordinacijos sutrikimų vaikams daug geriau sekasi, kai sportuojama kartu su niekada geros nuotaikos nestokojančiais keturkojais. Ypač daug emocijų vaikams padovanojo mišrūnas Dodis kartu su jį treniruojančia Ugne Nedzinskaite. Stovyklautojai ne tik linksmai pasimankštino, bet ir sužinojo, kaip šunis glostyti, kad jie nesupyktų, kaip maitinti, kaip išreikalauti, kad jie paklustų ir vykdytų komandas. U. Nedzinskaitė įsitikinusi – šunys gali labai padėti įvairių negalių ir ligų turintiems žmonėms. Profesionali kineziterapeutė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) magistrė, gyvūnų ir žmogaus sąveikos specialistė, kaniterapijos veiklą pradėjo tuomet, kai pati augino sunkią negalią turintį sūnų ir pamatė, kad šuo gali prisidėti prie jo būklės gerėjimo.

LSMU lektorius Mindaugas Paleckaitis vaikams ir jų tėvams papasakojo, kad šunys – puikūs pagalbininkai ne tik pasienyje, policijoje, bet ir susirgus ar ištikus negaliai. Bendravimas su šunimis mažina stresą, normalizuoja psichologinę būklę, gerėja socialiniai santykiai. Be to, kartu su šunimi žmonės daug noriau atlieka reabilitacijos pratimus, didėja motyvacija mokytis, bendradarbiauti (tai labai svarbu turintiems autizmo spektro sutrikimą) ir kt. Maža to, yra nemažai atvejų, kai šunys diagnozuoja ligas.

Pažintis su šunimis – šių metų naujovė, išbandyta stovyk­lose. Pasak Lietuvos neįgaliųjų draugijos renginių organizatorės Saulės Vėjelienės, buvo suplanuota kur kas daugiau kaniterapijos užsiėmimų neįgaliųjų draugijų rengiamose stovyklose, bet dėl pandemijos jie perkelti į kitus metus.

Pijus ir jo mama Elena.

Laukė daug veiklų

Stovyklautojų laukė puikus laikas prie jūros su įvairiomis rungtimis, futbolo, tinklinio varžybomis, kūrybiniai užsiėmimai. Na, o tėvai galėjo pabendrauti su psichologe Vidute Ališauskaite. Daug įspūdžių stovyklautojams paliko naktinis žygis pajūriu, į kurį jie ėjo nešini deglais ir pačių sukurtais žibintais. Na, o stovyklos kulminacija tapo talentų vakaras, kuriame savo sugebėjimus parodė ir vaikų, ir tėvų, ir vadovų komandos. Žiūrovus linksmino vaikų vaidinama pasaka apie ropę, nuotaikingos tėvų atliekamos dainos, na, o vadovai nusikėlė į 2030-uosius, iš kurių perspektyvos apžvelgė, kuo po 10 metų tapo stovyklos dalyviai. Talentų konkurso pažiūrėti atvykę artimieji net graudinosi, pamatę, kiek daug gali vaikai, kai jais patikima, kai jie atsipalaiduoja ir gerai jaučiasi. Net ir sunkiai kalbantys stovyklautojai dainavo, šoko, vaidino. Už individua­lius talentus visi buvo apdovanoti. Štai Aistė iš kitų išsiskiria žiniomis, Kasparas yra tikras savo šalies patriotas, o Artiomas – geras organizatorius.


Ypatinga meilė krepšiniui

Pijus Urbanavičius išsiskyrė iš visų stovyklautojų savo ypatinga meile sportui, o ypač – Kauno „Žalgiriui“. Jo mama Elena Karalaitė pasakoja, kad sūnus nepraleidžia nė vienų varžybų, o jo drabužiai papuošti krepšinio atributika. Kartu su Pijumi automobilyje keliauja ir krepšinio kamuolys. Vaikinas šioje stovykloje jau ne pirmą kartą. Jo mama labai patenkinta, kai mato, koks sūnus laimingas, kiek daug susirado draugų. Elena mano, kad visuomenė dar nėra pasirengusi tokių vaikų priimti, dėl to jiems nėra paprasta susidraugauti. Štai kartą Pijus su negalią turinčiu draugu nuėjo į krepšinio varžybas. Netrukus aplink juos sėdynės ištuštėjo. Žinoma, jie garsiai skandavo, palaikė komandas, tačiau mama įsitikinusi, kad niekas nenorėjo sėdėti šalia negalią turinčių vaikų.

Pijaus diagnozė – cerebrinis ataksinis paralyžius, kurį lydi ir intelekto negalia. Dabar jam 18 metų, nustatyta 30 proc. darbingumo. Pijus buvo antras vaikas, jis gimė po planuotos operacijos ir iš pradžių viskas atrodė gerai. Kai berniukui buvo pusė metų, mama pastebėjo, kad įdubo jo krūtinės ląsta. Iš pradžių gydytojai galvojo, kad rachitas. Tačiau buvo aišku, kad berniuko raida atsilieka – jis nesėdėjo, nevaikščiojo. Dar po 1,5 metų Vaiko raidos centre diagnozavo vaikų cerebrinį paralyžių. E. Karalaitė pasakoja, jog teko įdėti daug pastangų, kad Pijus vaikščiotų, reikėjo mokytis ir ryti. Jis netgi buvo Alytaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų sąrašuose, kur gaudavo visas reikiamas procedūras. Jų dėka Pijus pradėjo vaikščioti. „Nebuvo lengva. Kankinomės, verkė ir jis, ir aš, kol pradėjo vaikščioti“, – prisimena Elena. Dabar Pijus – 18-metis Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filialo moksleivis. Tiesa, jam visur reikia pagalbos.

Pasak Elenos, kiti nesupranta, kodėl ji sūnui perka brangią firminę krepšinio aprangą. Bet mama mato, kiek tai jam suteikia džiaugsmo. Ji stengiasi, kad sūnus visur dalyvautų, gyventų visavertį gyvenimą, kad plėstųsi jo akiratis. Ir ne vienoje stovyk­loje per metus dalyvauja. Elena įsitikinusi – tokiose stovyklose vaikai gauna labai daug. Tai – džiaugsmas, bendravimas, o svarbiausia – jie susiranda draugų, su kuriais ir vėliau bendrauja. Pijus dar ilgai kalbės apie patirtus įspūdžius – apie šuniukus, į dangų paleistus žibintus, apie tai, kaip linksmai leido laiką su draugais, vadovais Dovydu ir Gelmine, kaip laimėjo paplūdimio futbolo varžybas, kokią smėlio pilį pastatė. Vaikinas jau dabar planuoja su kai kuriais stovyklautojais susitikti savo šeimos sodyboje.

Šuo Argas taip pat mielai bendravo su stovyklos dalyviais. 

Stovyklose vaikai pasikeičia

Viena iš stovyklos vadovių psichologė V. Ališauskaitė, jau daug metų dirbanti su negalią turinčiais vaikais, sako pastebinti, kaip per mažiau nei savaitę jie pasikeičia, išdrąsėja, atsipalaiduoja. Ji džiaugiasi, kai sutikusi tą patį vaiką po metų pamato, kad jis labiau savimi pasitiki. Pasikeičia net fizinė būk­lė – vaikai žaisdami užsimiršta, net nepajunta, kaip nueina didesnius atstumus, noriai šokinėja, bėgioja. Svarbiausia – pradeda labiau džiautis gyvenimu. Ne paslaptis, kad negalią turintys vaikai neretai susiduria su patyčiomis, sunkiai randa draugų, o stovykloje jaučiasi lygūs su visais ir nebijo būti tokie, kokie yra – su savo ypatingais pomėgiais, netobulumais, sudėtingomis sveikatos bėdomis ir ne visada paklūstančiu kūnu.

„Kodėl mes anksčiau nebuvome atradę tokios stovyk­los?“ – apgailestauja 12-metės Aistės močiutė Zita. Ji sako stovykloje pavargusi – nesitikėjo, kad bus tiek daug veiklos ne tik vaikams, bet ir tėvams. Tačiau patirti įspūdžiai ir geros anūkės emocijos atperka viską.

Aurelija BABINSKIENĖ
Autorės nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt