Vilija VILKELIENĖ. Čia rašoma mums, apie mus ir dėl mūsų

Vilija Vilkelienė.

Atvira visuomenė
Nustatymai

* * *

Prisiminimais grįžtu į 1993 metus, kai buvau pakalbinta įstoti į Lietuvos invalidų draugijos (LID) Marijampolės rajono skyrių. Tada pirmą kartą sužinojau apie tokias draugijas. Buvau nustebinta, kad yra tiek daug neįgaliųjų. Tačiau dar labiau apstulbau, kai pamačiau ant skyriaus pirmininkės stalelio savaitraštį „Bičiulystė“. Kiek­vienas straipsnelis buvo susijęs su negalia, pirmame lape – nauji įstatymai, antrame – neįgaliųjų draugijų gyvenimas, trečiame – sporto ir kultūrinio gyvenimo pasiekimai, o labiausiai mane domino paskutinis puslapis, kuriame buvo galima rasti neįgalių žmonių, įvaldžiusių vaizdingą žodį, kūrybos.

Paklausus, kaip būtų galima įsigyti šį laikraštį, man buvo paaiškinta, kad lengvatinėmis sąlygomis užsako draugija, tačiau norinčių skaityti „Bičiulystę“ buvo labai daug. Taigi mūsų draugijoje buvo padalinta, kiek kas gali užsakyti. Kaimiškoms seniūnijoms buvo skirta po keturis, penkis laikraščio egzempliorius, o norinčių būdavo dvidešimt ir dar daugiau. Kalvarijos ir Kazlų Rūdos miesteliams sekėsi labiau, nes jiems tekdavo po 14–15 egz. Tačiau ir čia poreikis buvo daug didesnis. Tad tuometinė skyriaus pirmininkė Roma Murauskienė pasirinkdavo iš kiekvienos gatvelės po neįgalų asmenį, kuriam užsakius laikraštį buvo paprašyta dalintis su dar bent penkiais neįgaliaisiais. Kai kam tai priminė laikus, kai neįgalieji rinkdavosi Talačkoniuose ir dalindavosi ranka rašytu laikraštuku „Draugo žodis“. Reorganizavus Marijampolės rajoną į tris savivaldybes (Marijampolės, Kalvarijos ir Kazlų Rūdos), keitėsi ir savaitraščio prieinamumas skaitytojui. Jau buvo galima jį užsakyti visiems norintiems. Viena vertus, buvo gera kiekvieną ket­virtadienį gauti į namus „Bičiulystę“, bet kita vertus, neliko tarp neįgaliųjų tos ypatingos bendrystės.

Aš pati jau nepamenu, nuo kurių metų užsisakau laikraštį. Jį pradedu skaityti nuo paskutinio puslapio. Mėgstu paeiliuoti ar kokią novelę sukurti, tad visada gera skaityti bičiulių kūrybą. Lietuvos neįgaliųjų draugijos ir „Bičiulystės“ dėka ne kartą teko dalyvauti literatų stovyk­loje ir taip susipažinti su rašančiais žmonėmis iš visos Lietuvos. Buvo išleistas ne vienas kūrybos almanachas.

Linkiu „Bičiulystės“ laikraščiui dar ilgai gyvuoti. Tai mūsų, neįgaliųjų, laikraštis, kuriame rašoma mums, apie mus ir dėl mūsų. Tiesa, truputėlį gaila, kad jau ne kiekvieną ketvirtadienį mus aplanko, bet tikėkimės, kad pagerės finansinė padėtis ir vėl laikraštis išeis kiekvieną savaitę.

Vilija VILKELIENĖ
Kalvarija

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt