„Laikraščio skaitytojai jus pasirinko, belieka jų neapvilti“

Jonas Mačiukevičius – vienas iš „Bičiulystės“ įkūrėjų.

Atvira visuomenė
Nustatymai

Šiandien, kaip ir tą pačią dieną prieš tris dešimtmečius, skaitytojus pasiekė „Bičiulystė“. Tik tuomet tai buvo 1-asis numeris, o šiandien – jau 1509-asis. Per 30 metų nueitas ilgas kelias. Ne visuomet jis buvo lengvas, bet nepaisydama visų sunkumų „Bičiulystė“ ir toliau skleidžia čiurlionišką šviesą ir šilumą, vykdo jos įkūrėjų jai skirtą misiją. Apie tai, kaip jai sekasi tai daryti, kalbamės su laikraščio sumanytoju rašytoju ir poetu Jonu Mačiukevičiumi

Esate vienas iš prieš 30 metų pradėtos leisti „Bičiulystės“ įkūrėjų. Kokią jos viziją turėjote?

Kuriant organizaciją, inkrustuojant ją į valstybės būtį, siekiant jos pripažinimo, tiesiog organiškai, kaip viena iš būtinybių buvo laikraščio įkūrimas. Kadangi tuo metu neįgalieji buvo terra incognita, visuomenei būtinai reikėjo papasakoti apie tą „nežinomą pasaulį“, apie užribio žmones, atlikti nuolatinę švietėjišką misiją. Tai galėjo padaryti tik spaudos leidinys. Apie leidinio steigimo peripetijas būtų galima labai daug įdomių dalykų papasakoti, bet, manau, kad šio interviu ne toks tikslas.

Ar laikraštis pateisino steigėjų lūkesčius?

Labai norėjome, kad „Bičiulystę“ skaitytų ne tik neįgalieji, bet ir sveikieji. Manau, kad ir dabartiniai laikraščio leidėjai nori to paties. Labai sunku siekti nepasiekiamo. Bet „Bičiulystė“ įsitvirtino, rado savo nišą, tapo ne tik neįgaliųjų, bet ir socialinių darbuotojų laikraščiu. Neįgalieji savo laikraštį myli, brangina, jame ne tik randa informacijos apie įvairias problemas, pasakojimų apie savo likimo brolių gyvenimus. „Bičiulystė“ prisideda ir prie socialinės politikos formavimo.

Gyvenimas keičiasi – kasdien pasitinkame naujus iššūkius, siekiame naujų tikslų. Į aktualijas reaguoja ir „Bičiulystė“ – analizuojame neįgaliesiems kylančias problemas, stengiamės, kad jie kuo daugiau sužinotų apie savo teises, drąsiname aktyviau reikšti savo pilietinę poziciją, siekiame keisti visuomenės požiūrį į negalią. Ką Jūs patartumėte akcentuoti neįgaliesiems skirtame laikraštyje?

O ką čia daugiau patarsi?! Ir toliau dirbkite ta linkme. Man belieka tik palinkėti sėkmės.

30-aisiais savo gyvavimo metais „Bičiulystės“ savaitraštis tapo dvisavaitiniu leidiniu – finansavimas mažėja, o išlaidos tik auga, daug lėšų reikalauja laikraščio spausdinimas, platinimas. Vis pasigirsta siūlymų persikelti į elektroninę erdvę. Ar pritariate tokiai nuomonei?

Gerai suprantu tuos sunkumus, su kuriais susiduria „Bičiulystė“. Laikraščio skaitytojai Jus pasirinko, vadinasi, belieka jų neapvilti. O ar „persikelti“ į elektroninę erdvę? Man būtų gaila, jei neliktų laikraščio. Įvairiuose elektroniniuose puslapiuose ir dabar neįgalieji aktyviai reiškiasi, jie yra gerai matomi. Tikriausiai pats gyvenimas nulems „Bičiulystės“ pobūdį.

Kai prieš 30 metų kūrėte negalios žmonėms skirtą laik­raštį, neabejojote jo prasmingumu. Dabar galima išgirsti, kad nišiniai leidiniai neprisideda prie neįgaliųjų socialinės įtraukties, gal net didina atskirtį. Kaip Jums atrodo – ar reikia tikslinei skaitytojų auditorijai skirtų leidinių?

Klausimas tikrai įdomus. Pradėdami leisti laikraštį svarstėme (beveik tuo pačiu metu „išmaldavome“, kad ir televizijoje atsirastų laida apie neįgaliuosius „Svetimo skausmo nebūna), kad būtina neįgaliuosius sugrąžinti į visavertį gyvenimą, grąžinti juos visuomenei. Dabar jau neįgalieji sugrįžę: teatruose, ekskursijose, sporto varžybose, įvairiose eitynėse ir t.t. jie matomi. Be abejo, dar tenka spręsti įdarbinimo, užimtumo, atskirties ir daugelį kitų konkrečių socialinių problemų, bet procesas jau nesulaikomas. Tik nepamirškime, kad turime Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir nuolat stenkimės, kad to nepamirštų mūsų valdžios vyrai ir moterys.

Ar matote „Bičiulystę“ dar po dešimties metų? Kokia ji turėtų būti, kad ir Jūs, ir kiti žmonės su negalia jos lauktų, skaitytų?

Man jau turbūt neduota visą dešimtmetį kentėti gyvenimą arba juo džiaugtis. Juolab kad šalia – visokiausi covidai, mokslininkai nuogąstauja dėl planetos likimo, netyli ir pranašai. Turėčiau būti didelis optimistas, kad matyčiau „Bičiulystę“ po dešimties metų. Bet pasikliaukime stebuklais.

Kalbėjosi Aldona MILIEŠKIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt