Šventė – laikas, kupinas mūsų gyvenimo prasmės

Sesuo Rima Malickaitė.

Atvira visuomenė
Nustatymai

Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos narės, reaguodamos į pandemijos ir karantino keliamus iššūkius, vienos pirmųjų pasiūlė dvasinę pagalbą telefonu ar per mesendžerį. Šiuo sunkiu laikotarpiu jos gali prireikti ne vienam. Su seserimi Rima Malickaite kalbamės apie tai, kaip per karantiną nepasiduoti liūdesiui ir pajusti šventę.

Esate Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos sesuo. Kokia tai bendruomenė? Panašu, kad labai aktyviai veikiate visuomenėje, esate atviros, aktyviai bendraujate savo paskyroje socialiniame tinkle Facebook.

Esame maža bendruomenė. Mūsų vienuolyne gyvena 8 seserys. Turime tik vienus namus, ne taip, kaip karmelitės, joanitės ar asumpcionistės, kurių bendruomenės pasklidusios po visą pasaulį. Gal dėl to ir ta mūsų veikla matoma, nes veikiame sutelktai, vienoje vietoje.

Kam galėtų būti naudinga Jūsų siūloma dvasinė pagalba?

Susisiekti su mumis kviečiame tuos, kurie šiuo metu yra dvasiškai, emociškai sutrikę, susiduria su COVID-19 ir jo padariniais. Norintys dvasinio palydėjimo – pokalbio, kuriame ieškotumėte Dievo ženklo, paguodos jūsų gyvenimuose, esate kviečiami kreiptis į seseris (iliustracijoje nurodytais kanalais – red. past.). Visus, kuriems reikia bendrystės, raginame – ieškokite kito žmogaus, draugo, artimo. Atsiverkime kalbėdamiesi, atsiverkime klausydamiesi. Juk kiekvienas galime prisidėti, kad koks nors mūsų pažįstamas žmogus – kaimynas, giminaitis, bendradarbis pasijustų ne toks vienišas.

Artėja Kalėdos. Šių metų šventės bus kitokios – be triukšmingų susiėjimų, keliavimo iš vienų giminaičių namų į kitus. Neišvengiamai gali būti labai daug vienatvės bei liūdesio. Kaip išgyventi tokias Kalėdas?

Per adventą, gavėnią visada nešiojuosi keletą vidinių klausimų, kuriuos apmąstau, prie kurių nuolat grįžtu. Vienas iš šiųmečių adventinių palydovų – kas yra šventė, šventiškumas, kas sudaro šventės esmę? Gal dar nesuradau galutinio atsakymo, kuris man atrodytų teisingas ir apimantis visus šventiškumo aspektus, bet tikrai galiu pasakyti, kad triukšmas nė iš tolo tai esmei nepriklauso. Čia noriu patikslinti: triukšmu galima vadinti ne tik per garsius decibelus, bet ir kalėdinio stalo persistengimus (šventei nebūtina, kad „stalas lūžtų“), dovanų kalną ir net... karštligišką lakstymą pas visus gimines, kai vos spėji pasisveikinti, jau leki pas kitus, nes „gi reikia“. Daug dažniau visais tais „triukšmais“ šventę tik simuliuojame, – atrodo, kuo daugiau triukšmo, valgių, susitikimų, dovanų, tuo laimingesni, linksmesni esame. Bet ar tikrai taip? Ar nėra priešingai, kad po visu tuo dažniau bandome paslėpti, kaip iš tikrųjų jaučiamės – tušti, pavargę ir nusivylę, nes fejerverkai baigėsi ir vėl toliau teks gyventi įprastą gyvenimą, kuriuo būti patenkinti nesugebame.

Pasakiau, kas nėra šventė, dabar reikia pasvarstyti, kas gi ji yra.

Gerai pagalvokime, su kuo asocijuojasi žodis „šventė“? Su „švęsti“ ir „šventas“. Šventas – reiškia pašvęstas Dievui, paskirtas jam, taip pat ir jo pripildytas. Taigi šventė – šventas laikas – turėtų būti pripildytas Dievo, jo artumo. Juolab kad švęsime Kalėdas – visagalio, protu neaprėpiamo Dievo gimimą mažu kūdikėliu. Dievo nužengimą pas mus, jo priartėjimą, prisiglaudimą prie mūsų (net jei esame nuodėmingi ar nelaimingi). Šiuo įvykiu Dievas paskiria save mums. Jei bent milimetrą šios žinios suvoksime, nesijausime vieniši ir nusiminę. Šis įvykis, kurį prisimename Kalėdomis, parodo, koks yra Dievas – mylintis ir gailestingas, bet taip pat parodo, kas yra ir žmogus – Dievo mylima, laimės, artumo ir prasmingo, visaverčio gyvenimo verta būtybė. Taigi šventa šventė turėtų būti laikas, kupinas mūsų gyvenimo prasmės, kur ta prasmė būtų sutelkta ir juntama su visais atspalviais ir skoniais. Išgyvenkime šią didžią prasmę, šitą pas mus nužengiančią Dievo meilę, ir ne tik Kalėdos, bet ir visas gyvenimas suskambės visai kitais tonais.

Šalia kalėdinių blizgučių, neretai – prabangos ir pertek­liaus demonstravimo, kuris dominuoja žurnalų viršeliuose, televizijos laidose, yra daug vargo (tyrimai rodo, kad net ketvirtadalis gyventojų skursta). Dalis žmonių negali pakilti iš lovos, gyvena varginami skausmų ar kitų kūno negalavimų. Kur jiems ieškoti stiprybės?

Pirmiausia pasitikėkime Viešpačiu. 62 psalmėje sakoma: „Tikrai ramiai lauk Dievo, mano siela, nes iš jo ateina man viltis. Tik jis yra mano uola ir mano išganymas – mano užuovėja; niekad nedrebėsiu.“ Žinoma, patirdami skurdą, skausmą, vargą, galime nusivylę klausti: dėl ko Dievas man nepadeda? Gal Dievas toli arba, dar liūdniau, – aš jam nerūpiu? Jei pasiduosime ir pritarsime tokioms mintims, tikrai jausimės silpni ir apleisti, tikri varguoliai.

Antra, ieškokime pagalbos. Pažvelkime į žmones aplinkui. Pažvelkime į save. Kiekviename iš mūsų, net jei mums su vienu ar kitu kartais sunku, yra Dievo gerumo, kilnumo atspaudas. Tikėkime žmogaus gerumu, net jei turėjome progų nusivilti. Pažvelkime į kiekvieną kaip į Kristų, kaip į tą, kuriame yra meilės, kuris alksta santykio ir kuris trokšta ne tik imti, bet ir duoti. Šitaip pažvelgę į žmones nebijosime paprašyti pagalbos – ne jos reikalauti ar kaltinti, kai negauname, bet prašyti. O jei šalia yra žmogus, kuris tos pagalbos suteikia, būkime dėkingi, matykime ir tai, kad joje skleidžiasi gerumas ir meilė. Suprantu, kad prašyti labai sunku, nes prašydami kito pagalbos atskleidžiame savo silpnumą. Bet turime žinoti, kad mūsų silpnumas, mūsų trapumas – dovana. Juk Jėzus pasaulį atpirko silpnumu, pasirinkdamas būti silpnas ir mirti ant kryžiaus.

Trečia, turime tvirtai žinoti, kad net būdami bejėgiai, esam labai vertingi. Ir Dievui, ir žmonėms. Niekas nesuteikia tiek laimės kaip šypsena bejėgės močiutėlės veide. Labai norėčiau, kad kiekvienas, kuris jaučiasi silpnas, žinotų, kad yra labai svarbus ir net savo negalioje, bejėgiškume gali teikti laimės kitiems – vien savo buvimu, vien tuo, kad gyvena. Pirmiausia tikėkime tuo ir būsime stiprūs.

Kartais atrodo, kad žmonės, nesiekiantys būti sėkmingi, turtingi, ir visokie kitokie „-ingi“, visuomeninėje hierarchijoje yra tarsi žemesnėje lentynėlėje. Jūs bendraujate su įvairiais žmonėmis – ar iš tiesų tie, spindintieji, yra laimingesni?

Šventame Rašte sakoma, kad laimingas žmogus – tas, kuris turi santykį su Dievu, pasitiki juo, išgyvena jo artumą, simpatiją, pagalbą. Šios santykio su Dievu tikrovės niekaip neapriboja materialinė gerovė ar skurdas. Dievas į savo draugystę kviečia kiekvieną, visiškai neatsižvelgdamas į turtinę žmogaus padėtį. Tačiau panorėję į šį jo kvietimą atsiliepti, kiekvienas – ir turtuolis, ir vargšas – turime apsivalyti: ką nors palikti, paaukoti. Vieniems reikės atsisakyti turto garantuojamo komforto ir statuso, kitiems – savo vargšiškumo, gal net įpročio skųstis, liūdėti, graužtis ir laukti to, kas blogiausia, įtikėjusiems savo šventumu – atsisakyti savo susikurto šventumo (kad galėtų priimti Dievo teikiamą šventumą), o nuolat savo nuodėmes (net išpažintas ir atleistas) perskaičiuojantiems teks šią buhalteriją pakeisti pasitikėjimu Dievo gailestingumu ir meile. Laimingi yra tie, kurių gyvenimas nukreiptas į Dievą, panardintas jame, – tada nebaisūs jokie išmėginimai, kurių apsčiai kiekvienam – ir turtingam, ir vargšui – parūpinta šio pasaulio kelionėje.

Ko palinkėtum mūsų skaitytojams Kalėdų proga? Kaip pajusti švenčių džiaugsmą?

Argi galiu palinkėti ko nors kito, kaip tikėti, viltis ir džiaugtis Dievo artumu? Visa kita, kad ir ko linkėčiau, būtų per maža.

Kalbėjosi Emilija STONKUTĖ

 

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje