LRT rengiamuose Metų apdovanojimuose pagerbtos praėjusiais metais labiausiai nusipelniusios asmenybės, darbai, iniciatyvos. Tarp septynių garbingus titulus pelniusių laureatų – į Vilniaus Šilo mokyklą pagal „Renkuosi mokyti“ programą atėjęs ir specialiųjų poreikių vaikų ugdymą inovatyviomis idėjomis paįvairinęs Artūras Markevič. Jaunas, iniciatyvus mokytojas tapo nominacijos „Metų ateitis“ laureatu.
Sužavėjo „Renkuosi mokyti“ misija
Vilniaus Šilo mokyklos direktorė Egidija Urbanavičienė sako, kad Artūro apdovanojimas nei jai, nei pedagogų kolektyvui nebuvo netikėtas. Jauną, perspektyvų specialistą ji buvo pasiūliusi ir Meilės Lukšienės apdovanojimui. „Artūras tikrai vertas „Metų ateities“ apdovanojimo ir jį gavo pelnytai“, – įsitikinusi ji.
„Kiti apdovanojimai buvo įteikti žmonėms už labai konkrečius darbus, iniciatyvas, atradimus, kurie jau įvyko, prisidėjo prie pokyčių. „Metų ateities“ apdovanojimas – pasitikėjimo kreditas. Esu įsitikinęs – ateitis nėra vien tik būsimojo laiko vizija. Ateitis yra akimirka, erdvė, kurioje kažkas jaučiasi įgalintas veikti, atrasti, kurti, – ceremonijoje pasakytą padėkos kalbą papildo Artūras ir patikina neabejojantis, kad mokykla yra tokia vieta, kurioje yra ateitis. – Todėl mane labai džiugina, tai, kad „Metų ateities“ apdovanojimas skirtas būtent mokytojui.“
Mokytoju A. Markevič tapo gana netikėtai. Vilniaus universitete Visuomenės sveikatos bakalauro studijas baigęs ir Varšuvos universitete bioetikos magistrantūrą studijavęs vaikinas vieną dieną savo elektroniniame pašte rado kvietimą prisijungti prie programos „Renkuosi mokyti“. „Mane sužavėjo šios programos misija – siekti, kad kada nors kiekvienas vaikas, nepaisant jo socialinės, ekonominės, kultūrinės padėties, pasiektų mokymosi sėkmę, – prisimena Artūras. – Man patiko tas dėmesys kiekvienam vaikui ir kalbėjimas ne apie reitingus, o apie vaikų vidinio potencialo skleidimąsi, įgalinimą. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, padėjusi apsispręsti būti mokytoju.“
Gavęs brandos atestatą Artūras mokytojo profesijos nepasirinko. „Matyt, pritrūko vidinės drąsos pasukti į pedagogines studijas, – prisipažįsta jis, bet kartu sako nesigailįs pasirinkęs kitą kelią, kuris jam padėjo susiformuoti kaip asmenybei. – Tai, kad mokiausi Medicinos fakultete, po to nutariau studijuoti medicinos filosofiją, mane paskatino savanorystei hospise, kur susidūriau su kitokiais žmonėmis – ne kitaip atrodančiais, bet esančiais kitoje nei aš padėtyje. Tai formavo mąstymą, suvokimą, kad esame skirtingi ir kaip svarbu, nors ir sudėtinga, priimti kitokį.“
„Dabar jau baigiau savo dalyvavimą „Renkuosi mokyti“ programoje, šiame projekte įgijau pedagogo kvalifikaciją, pradėjau dar vienas magistro studijas, susijusias su įtraukiuoju ugdymu. Taigi formalią klaidą ištaisiau“, – pajuokauja Artūras ir patikina bent jau artimiausiu metu iš Šilo mokyklos nesitrauks.
Į Šilo mokyklą Artūras Markevič atėjo prieš pustrečių metų. Manto Bartaševičiaus nuotr.
Idėjoms reikia palaikymo
Vilniaus Šilo mokykla buvo viena iš „Renkuosi mokyti“ programos Arturui pasiūlytų trijų ugdymo įstaigų. „Prisiminiau „Renkuosi mokyti“ misiją – kiekvienas gali mokytis, kiekvienas vaikas vertas dėmesio, – sako Artūras. – Atėjimas į mokyklą, kuri dirba su raidos sutrikimų turinčiais vaikais, buvo pirmas egzaminas – ar tikiu ta misija, ar galiu padėti ją įgyvendinti. Tai buvo įdomus iššūkis, kuris bent jau pirmaisiais metais mane praaugo. Man pačiam tai buvo svarbi pamoka, reikėjo išmokti daug naujų dalykų ir tai mane motyvavo.“ Pasak Artūro, kai ateini su „Renkuosi mokyti“ programa, turi daug vizijų, idėjų, sumanymų, bet reikia siekti, kad ir kiti tas idėjas priimtų kurti santykį ir su vaikais, ir su mokytojais.
Mokyklos direktorės E. Urbanavičienės teigimu, čia dirbantiems mokytojams tai irgi buvo nemenkas išbandymas – jie buvo įsitikinę, kad gerai pažįsta mokyklą lankančius vaikus, žino jų gebėjimus, ir abejojo, kad šioje srityje patyrimo neturintis žmogus gali kažką naujo pasiūlyti. „O gal pabandom kitaip?“ – neretai klausdavo Artūras. Kartais tokia jo provokacija suveikdavo, o kartais – ne. „Man susidūrimas su vaikų negalia, jos specifika irgi buvo naujovė. Esu dėkingas daug padėjusioms mokinių padėjėjoms, kurios palaikydavo, patardavo, kai nežinodavau, kaip elgtis, – atvirai pasakoja mokytojas. – Ir pats buvau ne tik mokytojas, bet ir mokinys.“
„Vis dėlto su Artūro atėjimu atsinaujino ir mūsų mąstymas, požiūris į specialiųjų poreikių turintį vaiką. Artūras padėjo suvokti, kad reikia dirbti su vaiko gebėjimais, sukurti jiems tinkamą aplinką ir įsitikinti, kad tie gebėjimai gali būti gerokai didesni, nei manome“, – pasakoja direktorė.
Svarbiausia – užmegzti santykį su vaiku
Dvejus su puse Artūro mokytojavimo metų lydėjo ir džiaugsmai, ir nusivylimai. „Kadangi tapau etikos mokytoju, reikėjo permąstyti, kaip turėtų atrodyti etika specialiosiose klasėse. Čia ne vieta abstrakčioms sąvokoms. Reikėjo sukonkretinti vertybes, todėl pasirinkau strategiją – bendrauti su vaikais, leisti jiems suprasti, kad jie įdomūs ir man, mokytojui, ir kitiems, padėti jiems išsakyti savo nuomonę“, – pasakoja Artūras.
Socialinių įgūdžių klasėse, kurias lanko vyresni jaunuoliai, mokytojas pradėjo klausti, kaip jie galvoja, prašė papasakoti, kas jiems patinka. „Jiems tai buvo neįprasta, jie nežinojo, kaip atsakyti, – prisimena Artūras. – Kai kas manė, kad tokios užduotys per sudėtingos, bet žingsnis po žingsnio jie išmoko papasakoti apie savo nuotaiką, suformuluoti nuomonę, netgi sukurti svajonę – tampa vis drąsesni. Labiausiai džiugina, kai pavyksta užmegzti santykį su vaiku.“
Artūras pasakoja prisimenantis vieną auklėtinį, turėjusį sudėtingą autizmo spektro sutrikimą. Jam dažnai užeidavo pykčio, agresijos priepuoliai. Buvo liūdna tai matyti, bet kažkokiu momentu mokytojas pastebėjo, kad ir patį vaiką tai kankina – jis nori prisiglausti, nori, kad kažkas nuramintų. „Pamatai, kad vaikas laukia tavo dėmesio, tu gali jam padėti. Tokio santykio pajautimas motyvuoja kitą rytą vėl keltis ir važiuoti į darbą. Įsijautęs į vaiko vidinį pasaulį ir pats tampi jautresnis“, – įsitikinęs Artūras.
Tėvų reakcija ir suprantama, ir sunkiai suvokiama
Mokykla, priimdama „Renkuosi mokyti“ programos mokytoją, įsipareigoja vykdyti pokytį, kuris būtinas tai bendruomenei. Šilo mokyklai reikėjo išsivaduoti iš izoliacijos, atskirties – ir visuomenė nelabai norėjo su ja bendrauti, ir mokykla nesiekė artimesnių kontaktų. „Kilo idėja – pokytį nukreipti į bendradarbiavimą su kitomis mokyklomis, – pasakoja Artūras. – Idėjai įgyvendinti reikėjo surinkti stiprią pokyčio komandą, kuri pasidalytų savo žiniomis, patirtimi. Veikdami kartu turėjome sukurti erdvę, kur skirtingų gebėjimų vaikai galėtų būti kartu, džiaugtis bendryste.“
Pasak mokyklos direktorės E. Urbanavičienės, nemažai mokinių tėvų šią idėją priėmė skeptiškai: kam viso to reikia, bus per daug streso, saugiau, kai vaikai būna mokyklos patalpose. Vis dėlto netrukus tėvai įsitikino, kad vaikams tai tikrai naudinga. „Kiekvieną savaitę einame į muziejų, parką ar kur nors kitur. Ir tai nėra šiaip sau pažaidimas, o skatina gebėjimą būti su kitais kitokioje aplinkoje, mokytis bendrauti, elgtis skirtingose vietose“, – sako Artūras.
Mokytojui labiau neramu dėl kai kurių bendrojo ugdymo mokyklose besimokančių vaikų tėvų nuomonės, nesupratimo, kodėl jų sveikas vaikas turi susitikti, bendrauti su nesveiku vaiku. „Atmetimo reakcija labiau pastebima plačiojoje visuomenėje, – sako Artūras. – Bet mes stengėmės tą projektą vykdyti labai nuosekliai, neskubant – nebuvo taip, kad uždarytume vaikus vienoje patalpoje, lieptume jiems susikibti rankomis ir draugauti. Viskas vyko natūraliai. O tie vaikai grįžę namo patys pasakodavo tėvams, kaip jiems buvo įdomu, kad jie nori daugiau tokių susitikimų. Taip pamažu visuomenės nuomonė ir keičiasi.“
Ateitis – įtraukusis ugdymas
„Metų ateities“ apdovanojimas glaudžiai siejasi su neseniai priimtomis Švietimo įstatymo pataisomis ir viltimi, kad netrukus įtraukusis ugdymas taps nebe siekiamybe, o realiu gyvenimu ir visos mokyklos nuo 2024-ųjų priims specialiųjų poreikių turinčius vaikus. „Manau, kad tai labai teigiamas pokytis – visuomenė stengiasi būti brandi, demokratiška ir laisva, – svarsto A. Markevič. – Tai svarbus motyvuojamasis spyris visai švietimo sistemai. Vien įstatymo pakeitimas neišspręs izoliavimo, nepakeis vertybinio požiūrio, bet labai tikiuosi, kad visi švietimo sistemos dalyviai jaus tam tikrą užduotį, kad įsigaliojus įstatymo pataisai būtume pasiruošę šiam pokyčiui.“
Vis dėlto, pasak Artūro, daug mokytojų jaučia nerimą dėl ateities, nes neturi pakankamai kompetencijų dirbti su intelekto sutrikimų turinčiais vaikais. Jaunam pedagogui neramu, kad kai tik buvo priimtos įstatymo pataisos, politikų pasisakymuose dažniausiai buvo minimi pinigai, būtinybė pritaikyti mokyklų koridorius, įrengti liftus, nors kalbant apie įtraukųjį ugdymą reikėtų mąstyti apie vertybinį visuomenės požiūrį, specialistų trūkumą, galvoti, kaip spręsti būtent šiuos dalykus. „Galime pastatyti tobulą mokyklą, ją puikiai pritaikyti pagal visus reikalavimus, bet jei į klasę atėjęs mokytojas su baime žiūrės į specialiųjų poreikių turinčius vaikus, jei tėvai savo atžaloms draus bendrauti su kitokiais vaikais – jokio pokyčio nebus.“
Pasak Artūro, nemažai mokyklų tyliai laukia, kol gaus kokius nors nurodymus – švietimo bendruomenei, deja, vis dar būdinga nuostata: kol nelieps, tol nepradėsim. Bet ir dabar yra mokyklų, kuriose mokosi individualių poreikių turintys vaikai, galima iš jų mokytis.
A. Markevič džiaugiasi, kad Vilniaus Šilo mokykla – šių pokyčių priekyje. Mokykloje veikia sostinės savivaldybės iniciatyva ir lėšomis įkurtas konsultacinis centras, 10 mokyklų teikiantis rekomendacijas apie ugdymo pritaikymą specialiųjų poreikių vaikams.
Mokytis yra iš ko, bet kaip turimos žinios ir patirtis bus panaudoti, priklausys nuo kiekvienos mokyklos apsisprendimo.
Aldona MILIEŠKIENĖ
