Ar negalią turintys žmonės gali gyventi savarankiškai?

Edvardo Gasinsko pomėgis – tapyba.

Atvira visuomenė
Nustatymai

Tauragiškio Edvardo Gasinsko patirtis rodo, kaip dėl globos institucijų pertvarkos gali iš esmės pasikeisti žmogaus gyvenimas. Edvardo kelias per institucijas prasidėjo kūdikių namuose, vėliau jis gyveno keliose globos įstaigose, ten neįgijo savarankiško gyvenimo įgūdžių. Vis dėlto prasidėjus deinstitucionalizacijai išdrįso ištrūkti iš sistemos ir apsigyventi grupinio gyvenimo namuose. 

Norėčiau, kad visuomenė mane pažintų ir pripažintų

Edvardas pasakoja, kad persikėlęs į grupinio gyvenimo namus patyrė kultūrinį šoką: „Mūsų socialinė įstaiga, kaip ir visos panašios įstaigos, buvo už miesto, viskas vyko mažame suspaustame rutulyje. Kai išeini už tų durų, tavo laukas prasiplečia, nes kaimą gali apžvelgti vienu žvilgsniu, o miesto laukas visai kitoks. Viskas turėjo nusistovėti, kad būtų įmanoma pradėti veikti. Tai daugiau vidiniai pasikeitimai, o ne išoriniai.“

Nuo 2020 m. liepos E. Gasinskas kartu su drauge naudojasi apsaugoto būsto paslauga ir džiaugiasi galintis gyventi beveik savarankiškai. Edvardui nustatytas 35 proc. darbingumas, bet jis turi daug talentų – dainuoja, tapo, savanoriauja, moko piešti vaikus. Vis dėlto ir jis ieškodamas darbo susiduria su diskriminaciniu požiūriu: darbdaviai išsigąsta išgirdę, kad vyras turi psichikos negalią. „Norėčiau, kad visuomenė mane pažintų ir pripažintų tokį, koks esu“, – sako Edvardas.

Jis savo patirtimi dalijosi su diskusijos „360° kampu: ar žmonėms su negalia gyventi savarankiškai Lietuvoje (ne)įmanoma?“ dalyviais – ekspertais, sprendimų priėmėjais, nevyriausybinių organizacijų atstovais. Diskusija surengta pristatant VšĮ Psichikos sveikatos perspektyvos įgyvendinamą projektą „Pokyčių sparnai – žmonių, turinčių intelekto ir / ar psichosocialinę negalią, įtrauktis ir teisių užtikrinimas Lietuvos regionuose“.


Pertvarkos tikslas – užtikrinti žmogaus teises

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė pastebi, kad vis labiau suvokiama, jog deinstitucionalizacijos tikslas nėra vien tik didelių įstaigų sumažinimas. Institucijų pertvarka visų pirma yra Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatų užtikrinimo sąlyga.

Ministrė džiaugiasi, kad šiuo metu Lietuvoje išbandoma nemažai svarbių bendruomenėje teikiamų paslaugų – apgyvendinimo apsaugotame būste ar grupinio gyvenimo namuose, laikinojo atokvėpio, socialinių dirbtuvių, pagalbos priimant sprendimus, įdarbinimo su pagalba, atvejo vadybos. Šios paslaugos bandomos įgyvendinant projektus, todėl reikia užtikrinti išbandytų paslaugų tęstinumą, taip pat griauti stereotipus apie negalią, didinti visuomenės atvirumą.


Sėkmės raktas – įvairių institucijų sinergija

M. Navickienės teigimu, siekiant užtikrinti lygias žmonių teises gyventi bendruomenėje, naudotis jos ištekliais kartu su visais, kaip teigiama Konvencijoje, būtina socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros, švietimo, kultūros ir kitų sričių sinergija.

M. Navickenės mintims pritaria ir sveikatos apsaugos ministro patarėja dr. Simona Bieliūnė. Ji pabrėžia, kad sveikatos paslaugos turi būti vienodai prieinamos įvairių poreikių turintiems žmonėms – tai kiek­vieno žmogaus teisė. Taip pat reikia keisti psichikos sveikatos situaciją – būtina psichologinės pagalbos, psichoterapinių paslaugų plėtra, asmens sveikatos priežiūros sistemoje turi atsirasti atvejo vadybos paslauga.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius prof. Dainius Pūras atkreipia dėmesį į tai, kad iki šiol nesprendžiamos psichinės sveikatos sistemos prob­lemos atsirado dėl ilgus metus klestėjusios sovietinės psichiatrijos mokyklos, skatinusios medikamentinį gydymą ir globos įstaigų sistemos stiprėjimą. „Negalią turintys žmonės ir šeimos iki šiol negauna kompleksinės pagalbos, kuri taptų alternatyva globos įstaigoms. Sveikatos sistema vis dar gamina „produkciją“ globos įstaigoms, o visa atsakomybė permesta socia­linės apsaugos sistemai“, – teigia D. Pūras.


Pokytis, nors ir lėtai, vyksta

Šiuo metu didelėse globos įstaigose tebegyvena apie 6 tūkst. žmonių. SADM Socia­linių paslaugų skyriaus vedėja Violeta Toleikienė vis dėlto džiaugiasi, kad pokytis, nors ir lėtai, vyksta. Asmenims, kurie visą gyvenimą praleido institucijose, neretai sunku suvokti, kad jie gali gyventi „kaip žmonės“, patys planuoti savo gyvenimą. „Turime stengtis, kad tokių atvejų kaip Edvardo būtų daugiau“, – sako V. Toleikienė.

Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė primena, jog svarbu žmonėms suteikti visą informaciją ir galimybę pasirinkti ne tik kur, bet ir kaip gyventi. Reikia užtikrinti ir kitas įtraukties galimybes – mokytis, turėti turiningą laisvalaikį, realizuoti save.

Pasak SADM Horizontalios politikos ir projektų valdymo grupės patarėjos Rasos Genienės, pradėjus pertvarką vienas didžiausių trukdžių buvo pačių globos institucijų nenoras keistis. Šiandien jau nebereikia įrodinėti, kad negalią turintys žmonės gali gyventi bendruomenėje. R. Genienė perspėja, kad vis dar kyla transinstitucionalizacijos grėsmė – reikia stengtis, kad grupinio gyvenimo namai nevirstų naujomis institucijomis, kur vadovaujamasi ta pačia globos namų ideologija.


Vyks diskusijos ir mokymai

Nuo pat pertvarkos pradžios nuolat kyla bendruomenių pasipriešinimas prieš negalią turinčių žmonių apgyvendinimą jų teritorijoje. VšĮ Psichikos sveikatos perspektyvos direktorė Karilė Levickaitė įsitikinusi – situaciją galima keisti didinant bendruomenių raštingumą, griaunant mitus apie negalią.

Projektas „Pokyčių sparnai“ truks dvejus metus. 10-yje savivaldybių vyks psichikos sveikatos raštingumo mokymai, dokumentinio filmo peržiūros, diskusijos su sprendimų priėmėjais. Trijuose grupinio gyvenimo namuose ekspertai atliks žmogaus teisių padėties ir standartų vertinimą, teiks rekomendacijas, organizuos personalo mokymus.

Sigita INČIŪRIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje