„Ministerija girdi“ – taip vadinasi tęstinė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) susitikimų su įvairiomis organizacijomis iniciatyva. Su neįgaliųjų bendruomenės atstovais virtualiai susitikusi ministrė Monika Navickienė ir už neįgaliųjų klausimus atsakinga viceministrė Justina Jakštienė išklausė jų siūlymus, pristatė planus ir numatomus darbus.
Viceministrė: norime spręsti įsisenėjusias bėdas
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė M. Navickienė sakė matanti, kad negalią turintys žmonės susiduria su įvairiausiomis kliūtimis, kurios neleidžia gyventi savarankiškai: „Tikrai dar ne viską esame padarę, kad atsidurtume, kur turime būti. Bandysime kartu, žingsnis po žingsnio, vadovaudamiesi JT neįgaliųjų teisių konvencija pasiekti proveržį ir nuoseklų kasdienybės gerėjimą.“
Nuo šių metų SADM pradėjusi dirbti už negalią turintiems žmonėms svarbius klausimus atsakinga viceministrė J. Jakštienė pabrėžė, kad sieks spręsti įsisenėjusius klausimus. Vienas iš tokių – negalią turinčių asmenų dalyvavimas darbo rinkoje. Viceministrė įsitikinusi – reikia skatinti ne segreguotą, o integruotą dalyvavimą darbo rinkoje.
J. Jakštienė teigia sieksianti tobulinti paslaugų šeimai sistemą, gerinti jų kokybę. Artimiausias laukiantis darbas – asmeninio asistento paslaugos reglamentavimas. „Tai bus nemažas proveržis ir atvers daug galimybių asmenims su negalia“, – sakė viceministrė. Taip pat daug dėmesio bus skiriama laikino atokvėpio paslaugai, kuri šiuo metu nepatenkina šeimų poreikių.
J. Jakštienė pabrėžė, kad vienas iš jos keliamų tikslų – sukurti paslaugų neįgaliems vaikams ir juos auginančioms šeimoms teikimo „vieno langelio“ principu mechanizmą. Viceministrės teigimu, paslaugos dažnai būna diferencijuotos pagal sritis, trūksta kompleksinio požiūrio į asmenį, kuriam reikia pagalbos. Ateityje pavėžėjimo, laikino atokvėpio, atvejo vadybos (koordinavimo), sveikatos priežiūros, psichologo, ugdymo, socialinės integracijos, užimtumo ir kt. paslaugos turėtų būti teikiamos „vieno langelio“ principu.
Svarbu dirbti kartu
Kitas svarbus darbas, kurį planuoja viceministrė – naujo negalios nustatymo modelio sukūrimas. „Norėtųsi kalbėti apie mažesnį medicininių kriterijų svorį ir labiau akcentuoti kliūtis, kurios trukdo dalyvauti darbo rinkoje“, – sakė J. Jakštienė. Jos teigimu, nustatant negalią bus sudaromi individualūs atvejo vadybos planai. Su negalios nustatymo pertvarka susiję daug elementų – nuo aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis pokyčiais iki kompleksinio požiūrio į savivaldybėse teikiamas paslaugas.
Pasak J. Jakštienės, labai svarbu skatinti ir informacijos prieinamumą asmenims su negalia. Planuojama sukurti informavimo ir komunikavimo sistemą, kuri padidintų valstybės, savivaldybių teikiamos informacijos prieinamumą negalią turintiems asmenims bei skatintų komunikacijos galimybes. Viena iš priemonių tam pasiekti – informaciją pateikti lengvai skaitomu tekstu.
Dar viena sritis, kurioje ministerija sieks pokyčių – būstas. Žadama efektyvinti būsto neįgaliesiems pritaikymo tvarką, didinti socialinio būsto prieinamumą.
Viceministrė taip pat pabrėžė, kad turi būti dirbama ne įgyvendinant atskiras priemones neįgaliesiems, bet visoms institucijoms (Švietimo, mokslo ir sporto, taip pat Susisiekimo, Aplinkos ir kitomis ministerijoms) veikiant kartu.
Neįgaliųjų atstovai: trūksta ir paslaugų, ir informacijos
Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentas Kęstutis Vaišnora atkreipė dėmesį, kad kurtiesiems asmenims nėra prieinamos socialinės paslaugos. Tai lemia ir nepalanki lėšų skirstymo tvarka. Kai finansavimu rūpinasi savivaldybės, atsiranda dideli netolygumai: 30 tūkst. eurų per metus finansavimas skiriamas vienam didžiųjų miestų, kuriame paslaugos teikiamos 500 žmonių, tokia pati suma atitenka ir regionui, kuriame pagalbos laukia 100 žmonių.
K. Vaišnoros manymu, reikėtų daugiau dėmesio skirti gestų kalbos kursams, nes susidomėjimas jais labai išaugo.
Lietuvos paraplegikų asociacijos prezidento Juozo Bernatavičiaus teigimu, itin aktualus išlieka aplinkos pritaikymas: yra kontrolės problemų, stringa ir stebėsena, kai objektai jau yra priduoti.
Lietuvos negalios organizacijų forumui atstovavusi Henrika Varnienė atkreipė dėmesį į techninės pagalbos priemonių prieinamumą. „Šiuo metu žmonės laukia priemonių net ir 9 mėnesius. Taip neturi būti, nes dėl to kenčia vaikų sveikata“, – sakė H. Varnienė.
Asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ atstovo Martyno Vitkaus manymu, prioritetas turėtų būti skiriamas universalaus dizaino klausimams ir paslaugų neįgaliesiems plėtrai.
Dirbančių neįgaliųjų asociacijos prezidentė Simona Kunigonytė mano, kad reikėtų grįžti prie kvotų neįgaliųjų įdarbinimui viešajame sektoriuje idėjos. „Tai būtų geras pavyzdys ir privačiam sektoriui“, – mano S. Kunigonytė. Jos teigimu, labai svarbu ir tai, kad negalią turintiesiems ieškoti darbo kliudo neprieinama aplinka – tiek fizinė, tiek informacinė. Be to, reikėtų daugiau informacijos sklaidos – jei būtų daugiau švietimo, darbdaviai palankiau žiūrėtų į įdarbinamus negalią turinčius asmenis.
Problemos – nuo skiepų iki pavėžėjimo
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai atstovavęs Vilmantas Balčikonis mano, kad viena didžiausių problemų regos negalią turintiems asmenims – švietimo prieinamumas. Ypač trūksta vadovėlių, ypač elektroninių. Kita vertus, reikėtų daugiau galimybių įvairiems įgūdžiams (mobilumo, kompiuterinio raštingumo ir pan.), kurie padėtų įsilieti į darbo rinką, įgyti.
Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos vadovė Dana Migaliova atkreipė dėmesį, kad proto negalią turintiems žmonėms sunkiai prieinamos informacinės technologijos, kurios pastaruoju metu tapo itin aktualios. Taip pat jau daugelį metų išlieka aktuali neformaliojo švietimo ir popamokinio užimtumo prieinamumo šiems žmonėms problema. Labai svarbu ir tai, kad kuo daugiau informacijos būtų pateikiama lengvai skaitoma kalba.
D. Migaliova atkreipė dėmesį, kad reikia skirti daugiau dėmesio kompleksinėms paslaugoms – jos visiškai neatitinka žmonių poreikių ir individualumo. Be to, reikėtų sudaryti galimybes sutrikusio intelekto asmenims kuo greičiau pasiskiepyti. „Jie nežino, nesupranta, kaip saugotis, laikytis atstumo, pradėję lankyti dienos centrus, gali greitai užsikrėsti“, – įsitikinusi D. Migaliova.
Asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė teigė, kad dializuojamiems asmenims labai dažnai kyla problemų nuvykstant į dializių vietas. Žmogus neretai turi susimokėti už vežimą. Vienas važiavimas kainuoja 16 eurų, o tokių išvažiavimų per mėnesį yra 12, tai yra didelė finansinė našta. Pasitaiko atvejų, kai iš institucijų žmonės nėra nuvežami į dializės įstaigą ir tuomet tiesiog miršta. Sudėtinga finansinė šių žmonių situacija lemia ir tai, kad kai kurie atsisako transplantacijos, nes neturi galimybių nuvykti į Vilnių ar Kauną.
Ministrė M. Navickienė pabrėžė, kad neįgaliųjų bendruomenės balsas jai labai svarbus, o ministerija yra atvira ir pasiryžusi išgirsti ne tik pasiūlymus, bet ir kritiką. „Džiaugiamės, kad organizacijos nelieka nuošalyje, aktyviai įsijungia į diskusijas, proceso priežiūrą, teikia siūlymus, išsako nuomonę. Matydami, o ne maskuodami sistemines bėdas, žingsnis po žingsnio bandysime pasiekti nuoseklų gyvenimo kokybės gėrėjimą ir geresnę integraciją“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė.
Aurelija BABINSKIENĖ
