Žmogaus teisių stebėsenos institutas įvertino, kaip Lietuvoje sekasi įgyvendinti Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas. Instituto direktorius prof. Dainius Pūras, Neįgaliųjų reikalų tarybos posėdyje pristatęs Konvencijos ataskaitą, pabrėžė, kad dar daug reikia nuveikti daugelyje sričių – nuo požiūrio į negalią kaitos iki įtraukties į švietimą ir darbo rinką.
Kokiu žodžiu vadinti?
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, 2019 m. Lietuvoje socialinio draudimo netekto darbingumo arba invalidumo pensijas gavo apie 170 tūkst asmenų. Negalią turėjo 15 327 vaikai. D. Pūras atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje jiems pavadinti vis dar yra vartojamas „invalidumo“ terminas, kuris prieštarauja Konvencijos nuostatoms (šis terminas sutinkamas neįgalumo nustatymo sistemoje: vis dar yra asmenų, pripažintų I, II ir III grupės „invalidais“, t.y. jiems nenustatytas darbingumo lygis). Pasak D. Pūro, termino „invalidas“ turėtų būti atsisakyta.
Žmogaus teisių stebėsenos instituto pateiktoje ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad nuasmeninantį terminą „neįgalieji“ vertėtų pakeisti žodžių junginiais „žmonės su negalia“ arba „žmonės, turintys negalią“. Taip pat pasauliniame diskurse jau seniai atsisakoma termino „specialieji poreikiai“, jis keičiamas į „individualius poreikius“.
Pasak D. Pūro, apskritai dabartinis negalios vertinimas yra orientuotas į tai, ko žmogus „negali“, dėl to rekomenduojama reformuoti visą darbingumo nustatymo sistemą. Svarbu daugiau dėmesio skirti žmonių įgalinimui, vertinti ir tai, kokių paslaugų ir priemonių asmeniui gali prireikti tam, kad jis būtų įgalintas dirbti.
Prof. Dainius Pūras.
Moterys su negalia ir vaikai – diskriminuojami
Įvairūs tyrimai rodo, kad moterys ir mergaitės su negalia patiria didesnę smurto, išnaudojimo ir prievartos, taip pat ir prievartinės sterilizacijos, abortų ar kontracepcijos riziką. Jos patiria diskriminaciją švietimo, darbo, socialinės apsaugos, sveikatos, šeimos ir kasdienio gyvenimo srityse, politiniame gyvenime ir kitur. Pasak D. Pūro, Lietuvoje pasigendama konkretesnių priemonių, skirtų moterų ir mergaičių su negalia diskriminacijai panaikinti. Jis ragina tam skirti kur kas daugiau dėmesio. Profesoriaus teigimu, svarbu mokyti ne tik specialistus, bet ir pačias moteris ir mergaites, kaip atpažinti diskriminaciją ir kaip su ja kovoti. Jungtinės Tautos siekiant šio tikslo rekomenduoja ir kuo greičiau ratifikuoti Stambulo konvenciją.
Kalbėdamas apie vaikų su negalia situaciją, D. Pūras atkreipė dėmesį į globos įstaigose gyvenančius vaikus. Jo teigimu, per 2019 m. buvo įsivaikinti 5 vaikai su negalia. Deja, nė vienas iš jų nebuvo įvaikintas Lietuvoje. „Tai, kad Lietuvoje gyvenantys žmonės nėra linkę įsivaikinti ar globoti vaikų su negalia, galėtų būti nulemta įvairių aplinkybių ir Lietuvoje egzistuojančių kliūčių, pavyzdžiui, reikalingų ir tinkamų paslaugų vaikui su negalia bei garantijų šeimai trūkumu, visuomenėje gaji stigma ir pan.“, – pabrėžiama Žmogaus teisių stebėsenos instituto ataskaitoje. D. Pūro teigimu, būtina skirti didesnę materialinę paramą globėjams (rūpintojams), globojantiems vaiką su negalia. Be to, svarbu didinti psichologinės bei kitos reikalingos pagalbos prieinamumą, teikti kvalifikuotą pagalbą šeimoms.
Taip pat, pasak D. Pūro, svarbu daugiau dėmesio skirti specialistų kvalifikacijos tobulinimui, kad būtų išvengta nesusipratimų, kai neteisingai įvertinus situaciją, vaikas paimamas iš šeimos, užuot suteikus jai pagalbą. Pasak D. Pūro, jau buvo žengtas svarbus žingsnis – parengtas pagalbos vaikams, kuriems diagnozuotas autizmas ar kitas raidos sutrikimas, planas, tačiau jis visiškai nebuvo paremtas biudžetiniais asignavimais.
Ribotas aplinkos prieinamumas
Ataskaitoje pabrėžiama, kad ribotas aplinkos prieinamumas – vis dar didelė problema. Neturėtų būti taip, kad tie patys žmonės ir vertina pritaikytus objektus, ir įgyvendina stebėseną. Siūloma rasti sprendimus, kaip tinkamai vykdyti nepriklausomą pastatų pritaikymo priežiūrą ir kontrolę. D. Pūras pabrėžė, kad daugiau dėmesio turėtų būti teikiama universalaus dizaino principams – šis terminas turėtų atsirasti ne tik Statybos techniniame reglamente, bet ir susijusiuose teisės aktuose. Lyderystės šioje srityje galėtų imtis architektai. Ataskaitoje raginama daugiau dėmesio skirti ir interneto svetainių pritaikymui, informacijos gestų kalba prieinamumui.
Su šia sritimi glaudžiai susijęs ir kitas – asmens mobilumo aspektas. Pasak D. Pūro, viešosios aplinkos pritaikymas padėtų žmonėms, turintiems negalią, savarankiškai judėti viešojoje erdvėje. Dėl to svarbu gerinti visuomeninių pastatų, šaligatvių, šviesoforų, viešojo transporto ir pan. pritaikymą žmonių su negalia poreikiams. Taip pat ataskaitoje raginama peržiūrėti Transporto lengvatų įstatymą ir įtvirtinti nuostatą, numatančią, kad teisė šeimai į transporto lengvatą išliktų ir tuomet, kai vaikas sulaukia pilnametystės ir lieka toliau šeimos globoje. Raginama plėtoti finansiškai prieinamas pavėžėjimo (socialinio taksi) ir palydėjimo paslaugas.
Gyvenimas savarankiškai – dar tik siekis
D. Pūras negailėjo pastabų ir šalyje vykstančiai didelių globos institucijų pertvarkai. Nors steigiama vis daugiau grupinio gyvenimo namų, tačiau žmonių, apsigyvenusių juose, skaičius išlieka labai žemas, lyginant su nusiųstų į socialinės globos namus asmenų skaičiumi. 2019 m. SADM duomenimis, 30-yje biudžetinių valstybės socialinės globos įstaigų gyveno 5 963 suaugę asmenys su negalia. Situacija ne ką pasikeitė ir pastaraisiais metais. „Per metus apie 600 žmonių buvo nukreipta į globos įstaigas, dalis jų – jauni žmonės. Žmonės patenka į tas įstaigas ne dėl to, kad jų liga ypatingai sunki, bet todėl, kad jų poreikių nepatenkiname. Uždarome žmogų kambarėlyje, liepiame gerti vaistus metų metais ir stebimės, kad jie pradeda elgtis kažkaip ne taip. Tai kokias paslaugas teikiame savivaldybėse, kad jie nepatektų į tas įstaigas?“ – retoriškai klausia D. Pūras.
Nors visuomenės požiūris į negalią turinčius žmones gerėja, pasipriešinimas grupinio gyvenimo namų statymui jų kaimynystėje parodė, kad vis dar egzistuoja itin gilios visuomenės švietimo spragos. D. Pūro teigimu, ypatingai svarbu daugiau dėmesio skirti visuomenės informavimui visais lygmenimis, prioritetą teikiant temoms ir informacijai, susijusiai su žmonėmis, turinčiais intelekto ir (arba) psichosocialinę negalią.
Laukia daug namų darbų
Ataskaitoje raginama daugiau dėmesio skirti paslaugoms bendruomenėje. Didinant asmenų su negalia galimybes įsidarbinti siūloma peržiūrėti ir parengti žmonių su negalia išsilavinimo strategiją (pradedant nuo darželių, bendrojo lavinimo, aukštųjų ir profesinių mokyklų). Raginama plėtoti naujas paslaugas – įdarbinimo su pagalba, darbo asistento, lydimosios pagalbos įsidarbinus ir pan. D. Pūras pabrėžė, kad kalbant apie švietimo prieinamumą didžiausia kliūtis yra tų vaikų, kurių elgesys vadinamas agresyviu, įtrauktis. Jo teigimu, svarbu šiems vaikams užtikrinti tęstinę nemedikamentinę pagalbą. Šiuo metu tokia pagalba dažnai yra mokama.
Ataskaitoje aptartas ir negalią turinčių asmenų dalyvavimas kultūriniame, politiniame gyvenime, galimybė dalyvauti aktyvaus poilsio veiklose ir pan. Teikiant medicinos paslaugas raginama prioritetą teikti įvairioms ne biomedicininėms paslaugoms: psichologų, socialinių darbuotojų, ergo – kineziterapeutų, logopedų, specialiai parengtų slaugytojų. Taip pat siūloma daugiau dėmesio skirti, kad asmenims su negalia būtų pritaikomos gydymo (sveikatos priežiūros) įstaigos ir medicininė įranga.
„Ši išsami ataskaita – tai yra ir uždavinys, mums visiems parodantis, kiek mes dar turim nuveikti namų darbų, kiek dokumentų išanalizuoti, kad situacija pasikeistų“, – teigia Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė patikino esanti pasiryžusi tų pokyčių imtis. Jos teigimu, svarbu, kad tai suprastų ir kitos ministerijos.
Aurelija BABINSKIENĖ
