Pastarieji metai su Covid-19 pandemija ir karantino apribojimais pakeitė visų gyvenimus. Visi kalba apie nuovargį, artyn sėlinančią depresiją, neviltį, baimes.
Taip kalba darbingoji, aktyvioji visuomenės dalis. Silpnesnė, kuriai seniai pažįstamos ligos, socialinės atskirtys, mažiau girdima. Ji nesiskundžia. Nes panašu, kad karantine gyvenanti ji jautėsi dar iki pandemijos. Tokį pasvarstymą išgirdau iš vieno aktyvaus neįgaliųjų draugijos nario.
„Ar tikrai nedaug kas jums pasikeitė?“ – tokį klausimą uždaviau Kupiškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkei Bronei Kaleinikovienei bei keliems kitiems bičiuliams iš draugijos aktyvo.
Durys užrakintos, bet saugiai atveriamos
„Svarbu, kas turima omenyje. Jeigu kalbame apie mūsų būsenas, savijautą, neįgalieji tikrai yra kantrūs ir supranta solidarumo svarbą, todėl neskuba skųstis. Bet ši nauja situacija atnešė kitokį suvokimą. Dabar pasijuto tikroji mūsų draugijos vertė. Visi jaučiamės pasiilgę gyvo, tikro kontakto, bendravimo, būtent to, kas dabar stipriausiai apribota. Užrakintos įstaigų, taip pat ir draugijos socialinių paslaugų centro, durys, būtinybė lankytojams iš anksto registruotis, visi saugaus elgesio nurodymai – pokyčiai, prie kurių jau prisitaikėm ir pripratom. Bet jie slegia, labiausiai trūksta žmonių, gyvų, tikrų, su šypsenomis, kurias dabar dengia kaukės“, – kalbėjo draugijos pirmininkė B. Kaleinikovienė.
Nuo sausio 1 d. draugija vykdo Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje 2021 m. projektą. Meninių gebėjimų veiklos atgijo nuo kovo 1 dienos. Kartą per savaitę, trečiadieniais, ateina po kelis rankdarbių būrelio žmones, ketvirtadieniais renkasi vokalinio ansamblio „Prie Kupos“ nariai.
Kaip įmanoma draugijos nariams dirbti, užsiiminėti per nuotolį, juk tik taip per karantiną leidžiama?
Ateina būrelių vadovės ir po kelis žmones, jiems parodoma, paaiškinama, duodama reikalingų medžiagų (siūlų, vytelių, audinių atraižų) neštis į namus, kur darbelius užbaigia. Ansamblio dainininkai irgi į draugijos būstinę ateina po kelis, pasidainuoja, išbando, kitąkart ateina kiti. Visi gauna naujo repertuaro dainų žodžius ir juos mokosi namuose. Draugija savo būstinėje turi erdvią susirinkimų ir sporto salę, ten galima laikytis atstumų, yra dezinfekcijos priemonės, kas gali, būna ir dirba su veido kaukėmis.
Draugijos darbuotojai, paslaugų teikėjai taip pat dirba laikydamiesi karantino reikalavimų. Anot draugijos pirmininkės B. Kaleinikovienės, ji pati darbuojasi mišriu būdu – ir būstinėje, ir namuose. Pagal projektą šiemet imtasi pagalbos neįgaliųjų šeimos nariams – tenka žmones konsultuoti dėl gydymo ir reabilitacijos galimybių, dėl techninės pagalbos priemonių įgijimo, kartais reikia pagalbos tiems, kurie slaugo neįgalius artimuosius.
Veža ir skiepytis
Daug veiklos draugija turi bendruomenei teikdama asmens higienos (šias paslaugas iš draugijos perka rajono savivaldybė) ir individualios pagalbos paslaugas. Draugijos socialinių paslaugų centre yra dušas ir skalbykla, taigi Kupiškio, priemiesčio seniūnijos bei atokesnių kaimų gyventojai, socialiai remtini žmonės, neturintys komunalinių patogumų, atvyksta išsimaudyti, atsiveža skalbinius. Tuos, kurie neturi savo transporto, draugija atveža savo automobiliu. Skalbinius atneša ir savivaldybės Socialinių paslaugų centro lankomosios priežiūros darbuotojos. Draugijos transportu žmonės nuvežami pas gydytojus ar į konsultacijas, procedūras gydymo įstaigose Kupiškyje bei kituose miestuose, taip pat apsipirkti į parduotuves.
„Dabar yra naujas poreikis – skiepytis nuo koronaviruso, taigi vežame žmones, kurie iš anksto užsiregistruoja“, – dar vieną šiandienę aktualiją priminė B. Kaleinikovienė. Beje, nemažai draugijos narių jau yra paskiepyti. Veiklos intensyvumą liudija skaičiai: per šių metų pirmąjį ketvirtį suteikta 285 asmens higienos paslaugos 60 žmonių, 34 gavo individualią pagalbą, dažniausiai reikėjo pavėžėti, tokių dalykinių išvykų per mėnesį būna iki 40.
Gyvenimas nėra sustojęs
Trečiadienio priešpietę pasibeldžiau į Kupiškio rajono neįgaliųjų draugijos būstinės užrakintas duris. Taip buvom sutarę. Su kaukėmis, pasitikrinę temperatūrą, dezinfekavęsi rankas trumpai šnektelėjome su rankdarbių būrelio vadove Vanda Supko ir tądien atėjusiomis draugijos narėmis Lina Statkauskiene, Janina Baltušninkiene ir Laimute Zazirskiene.
Moterys džiaugėsi, kad pagaliau nuo kovo pradžios jau gali čia ateiti, kai ką drauge veikti. Nesvarbu, kad viena prie vienos sienos, kita – kitame kampe. Moterys rodė, ką gražaus jau padariusios: krepšelius, pintinėles, margučius, megztus paveikslus-sapnų gaudykles. Turi jos vilčių šiemet į šventes, muges išvykti.
Prie draugijos būstinės sutikau ir Darių Vitkų. Jis atsivežė šeimos skalbinių ryšulį. Kol viskas bus skalbiama, draugijos transportu jis bus nuvežtas į prekybos centrą maisto produktų. „Neturim namuose komunalinių patogumų, kas savaitę atvažiuojam nusimaudyti. Šeimoje esame šeši žmonės, keturi neįgalūs. Nežinau, kaip reikėtų gyventi, jeigu nebūtų šios draugijos ir visų jos paslaugų, pagalbos. Ir pas gydytojus, ir apsipirkti, ir šiaip koks reikalas, tik pranešk ir gausi. Su mažais vaikais, vienas yra neįgalus, suvargtume. 4 esame draugijos nariai, neseniai įstojom, čia dirba labai mieli žmonės“, – pagyrimų negailėjo pašnekovas.
Ir jeigu ne veido kaukės, būtume pasidžiaugę vieni kitų šypsenomis. Bet dar teks palaukti tokio atsivėrimo.
Valius DOMANTAS
Autoriaus nuotr.
