Šunys – ne tik gyvenimo džiaugsmui, bet ir sveikatai

Šunys rodė savo gebėjimus

Šventojoje visą vasarą lankysis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) kinologijos centro Profesionalios kaniterapijos tarnybos specialistai su šunimis. Pernai jų specialiai terapiniam darbui paruošti augintiniai džiugino negalią turinčių vaikų stovyklos dalyvius. Šiemet šia šaunia draugija gali pasidžiaugti Šventosios mokymų ir reabilitacijos centre besiilsintys neįgaliųjų organizacijų nariai.

Čia jau apsilankė borderkolių veislės Mūza, Briuselio grifonas Mukas, darbštuolis Dodis, dobermanas Argas ir kiti šunys. Na, o Munio išskirtinumas – jo nepilnai išsivysčiusi koja. Nepaisant savo negalios šuniukas puikiai prisitaikė ir jau 5 metus su pertraukom dirba kaniterapijos srityje.

Per užsiėmimus žmonės ne tik sužino daugiau informacijos apie šunis, elgesį su jais, bet gali ir pabendrauti su gyvūnais: susipažinti, duoti skaniuką, paglostyti, palaikyti ant kelių. Jie įtraukiami ir į įvairius sportinius žaidimus – išskėstos kojos tampa tuneliu, palenktos nugaros – tiltu, kurį turi įveikti šunys. Augintiniai parodo, kad puikiai moka atrasti paslėptą skaniuką, paklusti komandoms ir, be abejo, smagiai žaisti. Tokiuose užsiėmimuose turbūt nelieka nė vieno, kuris nenusišypsotų, nepasidžiaugtų. Susitikime dalyvavę žmonės neslėpė savo gerų emocijų ir susižavėjimo šunimis.

Bendravimas su šunimis atpalaiduoja, mažina stresą, suteikia gerų emocijų.

Teigiamai veikia sveikatą

LSMU kinologijos centro vadovas Mindaugas Paleckaitis sako, jog mokslas jau ne kartą įrodė, kad bendravimas su šunimis teigiamai veikia žmogaus nuotaiką, netgi sveikatą. Ypač tai svarbu turintiems kokį nors sutrikimą. Pasak M. Paleckaičio, biocheminiai tyrimai parodė, kad bendraujant su šunimi žmogaus organizme susidaro vadinamasis laimės hormonas oksitocinas. Pirmas 40 minučių per susitikimą šio hormono stipriai daugėja, paskui jis išnyksta. „Oksitocinas nesusidaro tik jaunų, tvirtų vyrų organizme. Taigi galima sakyti, kad jų kaniterapija neveikia. Bet jei tas vyras susirgs, susitikus su šunimi jo organizmas tuoj pat pradės gaminti oksitociną. Įdomiausia, kad tas laimės hormonas susidaro ne tik žmogaus, bet šuns organizme“, – sako kinologas.

Jis atkreipia dėmesį ir į dar vieną aspektą – bendraujant su šunimis organizme mažėja streso hormono kortizolio, adrenalino, noradrenalino lygis. „Svarbiausia, kad tas gydomasis poveikis yra biochemiškai įrodytas. Anksčiau niekas nežinojo, kodėl žmogus taip gerai jaučiasi su šunimi – visi linksmi, šypsosi. Dabar tyrimai parodė, kad jie turi tą laimės hormoną“, – pasakoja M. Paleckaitis. Pasak kinologo, panašius tyrimus atlieka ir LSMU. Vienas tyrimas buvo skirtas išsiaiškinti, kokią įtaką bendravimas su šunimis turi diabetu sergančių vaikų cukraus lygio svyravimams. Paaiškėjo, kad apie 80 proc. vaikų rezultatas buvo teigiamas. Jų cuk­raus lygis kraujyje sumažėjo 10 proc. „Vis dėlto svarbu suprasti, kad šunys patys negydo, jie tik asistuoja gydant. Gydymas yra rimtas darbas ir vyksta tik komandoje: gydytojas, psichologas, specialusis pedagogas (pagal poreikius), šuo, kinologas ir tas asmuo, kuriam reikia pagalbos“, – pabrėžia Profesionalios kaniterapijos tarnybos vadovas.

Saugo nuo vienatvės

Pasak M. Paleckaičio, svarbu ir tai, kad žmogus, bendraudamas su šunimi, gali lengviau atlikti vienus ar kitus pratimus. „Kai mes einame į kaniterapijos seansus dirbti su vaikais, pavyzdžiui, turinčiais cerebrinį paralyžių, pastebime, kad jiems daug įdomiau kamuoliuką mėtyti šuniukui, nei mamai. Savotiškai gerąja pras­me apgaudinėdami tuos vaikus, priverčiame mankštintis, dirbti“, – pasakoja kinologijos specialistas.

Jo teigimu, šunys dažnai naudojami ir darbui su vyresnio amžiaus žmonėmis, senelių namų gyventojais: „Bendravimas kartais veikia stebuklingai – su terapiniais šunimis apsilankėme Muniškių senelių namuose. Viena moteris su manim kalbėjosi apie vaikystę, jaunystę, prisiminė, kaip turėjo šunį. Ir aš matau, kaip plečiasi direktoriaus akys. Sako, ji net savo vardo neatsimena...“

Kinologo teigimu, šunys labai rekomenduotini seniems, vienišiems žmonėms. Augintiniai gali padėti atsikratyti liūd­nų minčių, vienatvės jausmo: „Šuo visada ką nors išprašys – ar dėmesio, ar išeiti į lauką, atitrauks nuo kompiuterio. Bendraudamas su šunimi žmogus niekada nesijaučia vienišas.“

M. Paleckaitis pasakoja apie Anglijoje atliktą tyrimą: moteris savaitę ėjo į parką su šunimi, kitą savaitę – be šuns. Kai ėjo viena, buvo užfiksuoti 3 kontaktai su kitais žmonėmis, kai su šunimi – 90! „Aš pats matau, kaip žmonės šypsosi, kai einu su šunimi“, – pasakoja kinologas.

Tokie susitikimai neša gėrį

Užsiėmimuose aktyviai dalyvavo Prienų rajono neįgaliųjų draugijos nariai. Jos pirmininkė Irena Valatkevičienė džiaugėsi, kad žmonės buvo labai patenkinti, kai kurie aktyviai įsitraukė į žaidimus su šunimis, o ir informacijos nemažai sužinojo. „Tokios terapijos labai reikalingos. Žmonės atsipalaiduoja, išlieja savo emocijas, pamiršta negalią. Smagu, kad tokie užsiėmimai džiugina ne tik žmogų, bet ir patį šunį“, – mintimis dalijasi I. Valatkevičienė.

Ypač susitikimu su šunimis džiaugėsi Aleftina Mironova: „Kur šunys, ten mano širdis dainuoja. Nepraeisiu pro šunį jo nepakalbinus. Buvau labai laiminga, galėdama pabūti, pabendrauti, pažaisti. Nepaprastai gera buvo, praskaidrino nuotaiką“, – emocijų neslėpė moteris. Itin didelį įspūdį jai paliko Munis, kurio koja nepilnai išsivysčiusi. „Jo tokios geros akys, o tos mergaitės, kur juo rūpinasi, nuoširdumas... Pasiėmė tą šuniuką iš prieglaudos. Matosi, kad šie žmonės tikrai visa širdimi atsiduoda gyvūnams“, – kalbėjo A. Mironova.

Moteris pati jau 13 metų augina šunį. Ji įsitikinusi – tai ne tik augintinis, o ir šeimos narys, kuris daug ką supranta, jaučia. Pasak jos, yra žmonių, kurie bijo šunų, bet ir jie glostė šuniukus, džiaugėsi jais. A. Mironovos įsitikinimu, tokie susitikimai neša gėrį, šilumą, dalija meilę. Žmonėms reikia tokio bendravimo. „Galbūt grįžę namo bus geresni“, – svarstė moteris.

Su šunimis Šventosios mokymų ir reabilitacijos centro lankytojai galės bendrauti visą vasarą.

Aurelija BABINSKIENĖ
Autorės nuotr.