Žolynų magija užbūrė kūrybinių dirbtuvių dalyves

Lietuvos neįgaliųjų draugijos surengtų žolynų pynėjų kūrybinių dirbtuvių dalyvės ir jų darbai.

Atvira visuomenė
Nustatymai

Šventosios mokymų ir reabilitacijos centras jau senokai yra tapęs kūrybingų neįgaliųjų susibūrimo vieta. Šią vasarą joje surengta pynimo iš žolynų kūrybinė stovykla. Tautodailininkės Gintvilės Giedraitienės, pasivadinusios Giedražole, vadovaujamos moterys iš miško viksvų, kitų žolynų pynė dailius ornamentus, papuošalus, miniatiūrinius sodus. Kūrybinę stovyklą primins ir Šventojoje likęs bend­ras darbas – žolynų pano. 

„Nei aš tos žolės paleidžiu, nei ji manęs“

Žolynų pynimas, pasak G. Giedraitienės, – nesudėtingas kūrybinis procesas. Svarbiausia – pasirūpinti tinkama žaliava. Pynimui tinka varpučio, eraičino, lendrūno žolė, motiejukai, miško viksvos. Geriausia augalų prisipjauti iki žydėjimo, o tokie jie būna iki Joninių, tinka ir jų atolas. Tiesa, miško žoles galima pjauti visą vasarą ir net iš po sniego išsipešti.

Pavėsyje išdžiovintą žolę prieš pinant reikia sudrėkinti – tada ji būna minkšta, švelni. Dar reikia pasirūpinti ir linų gijų žolei surišti, apvynioti. Į kūrybinę stovyklą vadovė atsivežė ir smiltyninio šlamučio žiedelių, džiovintų šermukšnio uogų, linų galvučių – viskas labai tiko papuošalams pagražinti. „O toliau viskas labai paprasta – parodau kelias jungtis, kaip aš vynioju, atkreipiu dėmesį į sudėtingesnes vietas ir kiekviena daro tai, ką diktuoja jos fantazija“, – pasakoja 25-erius metus žolynams atidavusi tautodailininkė. Gintvilė prisipažįsta bandžiusi nuo jų atsitraukti, pamėginti kažką naujo, bet, pasak jos, „nei aš tos žolės paleidžiu, nei ji manęs“. Tautodailininkės darbai jau apkeliavo kone visą pasaulį. Ją pasiekiantys atsiliepimai liudija: daugeliui tautiečių šie darbai asocijuojasi su šiltais tėviškės prisiminimais, paliečia sielą. O ir pati Giedražolė neslepia: „Kartais pasidedi darbą, sėdi, žiūri, kyla visokių minčių, galima net išgirsti giluminį atsakymą į kokią bėdą, problemą. Ši veikla padeda išsimedituoti.“


Ilgesnė edukacija pasiteisino

G. Giedraitienės vedami edukaciniai užsiėmimai paprastai trunka tris-keturias valandas. Lietuvos neįgaliųjų draugijos surengta savaitės trukmės stovykla tapo išbandymu ne tik jos dalyvėms, bet ir pačiai vadovei.

Dvi kūrybinių dirbtuvių dalyvės – telšiškė Vilija Jocienė ir radviliškietė Elena Stankevičienė – pinti žolynus jau buvo išbandžiusios. „Žinojau Giedražolės darbus, buvau jos puslapio socia­liniuose tinkluose sekėja. Pieš porą metų Šiauliuose dalyvavau ir jos vedamuose edukaciniuose mokymuose. Tąkart iš žolynų rišome kalėdinį papuošimą – saulutę su į jos vidų įkomponuotu paukštuku, – prisimena Vilija ir priduria, kad trijų valandų tokiai kūrybai perprasti – mažoka. – Buvo daug skubos: vadovė rodė, mes darėm kartu. Šįkart nereikia galvoti, kad tik spėtum, gali ir pakartoti, ir pasiklausti. Tada pasidarytas paukščiukas man nepatiko. Labai džiaugiuosi, kad galėsiu jį ištaisyti, nes dabar žinau, kaip tai padaryti. Tikriausiai jis taps kito, naujo darbo dalimi.“

Galimybe labiau įsigilinti į kūrybinį procesą patenkinta ir E. Stankevičienė. „Biblioteka vykdė projektą ir Gintvilė atvažiavo mūsų pamokyti. Tai buvo pirmasis mano prisilietimas prie žolės. Norėjosi dar kartą tai pakartoti, daugiau išmokti. Ir mano svajonė išsipildė, – pasakoja sparčiai žolinius ornamentus komponuojanti Elena. – Pag­rindinės detalės panašios, bet jungimas, mintis – nenuspėjami dalykai. Žolynų pynimas – tai kartu ir susikaupimas, ir atsipalaidavimas.“

Žolynų pynėjoms Giedražolė patarimų negailėjo.

Užburia ir procesas, ir rezultatas

Įvairius rankdarbius mėgstanti, floristika besidominti rad­viliškietė Rima Danylienė neslepia iki šiol apie žolynų ornamentiką neturėjusi jokio supratimo. „Net internete vadovės darbus apžiūrėjus niekaip neatė­jo į galvą mintis, kaip taip galima padaryti, – pasakoja moteris. – Buvo truputį neramu – ar sugebėsiu, gal čia labai sudėtinga. Bet paaiškėjo, kad viskas įmanoma. Smagiausia, kad pradėdama dirbti net negali nuspėti, koks bus rezultatas. Atrodo, sugalvojai vienaip, o bedirbant kyla daugybė minčių ir pirminę idėją visai pamiršti. Kaip sako vadovė, žolė gyva, turi savo įnorius ir ne visada pasiduoda tavo sumanymui.“

Užburiančiu kūrybiniu procesu džiaugėsi ir panevėžietė Stanislava Juozapaitytė. „Esu bandžiusi iš šieno daryti paprastus elniukus, kitus gyvūnėlius, bet iš špagatu surištos žolės jie būdavo dideli, grubūs – jokio grožio. O čia visai kas kita, darbai dailūs, juvelyriniai. Pagrindines jungtis išmokom ir rišam žolę pagal savo išmonę: dedi vieną detalę prie kitos, kaip mozaiką, o kas išeis – nežinai. Patinka toks netikėtumas. Labai gerai, kad vadovė šalia, gali paklausti jos nuomonės, pasitarti.“

G. Giedraitienė neslepia – ją maloniai nustebino moterų išradingumas: „Jos pridarė tokių detalių, kokių aš nesu dariusi.“ Pasak vadovės, dirbant atsiskleidžia žmogaus charakteris – vienas stengiasi viską tobulai, skrupulingai padaryti, kitas turi daugiau vidinės laisvės, vienas labiau stengiasi techniką atkartoti, kitas daugiau kuria“, – pasakoja vidinę laisvę itin branginanti Gintvilė.

Su savo darbu – Stanislava Juozapaitytė. 

Limpa prie širdies

Iš Šakių rajono į Šventąją atvykusi Genutė Bučiūnienė – tikra auksarankė. Moteris sako pabandžiusi daugiau nei dešimtį amatų, bet ne visi prie širdies limpa. Daugiausia laiko karpymui, grafikai skirianti tautodailininkė neslepia, kad molis jos netraukia, o čia išglostytos žolės, ko gero, nepaleis. „Toks jausmas, kad čia – mano, – sako Genutė. – Miške gyvenu, žaliava nebus didelė problema. Limpa man šitas darbas, tik reikia kantrybės. Esu lėtadarbė, man viską reikia kruopščiai apčiupinėti, sudėlioti.“ Dailų papuošalą iš žolynų nusipynusi moteris džiaugėsi, kad jis labai tiks prie lininių jos drabužių: „Eisiu į kokią šventę, pasipuošiu. Tokio originalaus papuošalo niekas neturės.“

Kūrybinėje stovykloje įgytų įgūdžių nežada pamiršti ir kėdainiškė Loreta Virbickienė. Moteris pasakoja dalyvavusi LND organizuotose šiaudinių sodų rišimo, karpinių kūrybinėse stovyklose. Vasarą kvietrugių stiebų prisipjovusi iki šiol į ažūrinius ornamentus juos suvarsto – draugams, giminėms dovanoja. Ir atvirukų šventėms neieško – pati ką nors iškarpo. Loreta džiaugiasi, kad išmokusi vieno meno, gali jį priderinti, prijungti prie kito. „Prie šiaudinių sodų labai tinka paukščiukai. O man jie nelabai išeidavo – dabar išmokau, kaip juos daryti, labai pravers, – šypsosi moteris ir priduria: – Gražiai padaryti nelengva, bet tikrai bandysiu.“


Imlios naujovėms

Naują įdomią veiklą džiaugiasi atradusi ir alytiškė Irena Kaškonienė. Per savo 35-ąjį gimtadienį dėl supūliavusio stuburo paralyžiuota moteris metus praleido ligoninės lovoje, kol vėl atsistojo ant kojų. „Viskuo gyvenime reikia domėtis, nes niekada nežinai, kas rytoj gali nutikti, – sako Irena. – Tokie sukrėtimai išmoko džiaugtis kiek­viena diena.“ Taip ji ir stengiasi daryti: mezga, išmoko pinti kalėdinius vainikus, pabandė pinti iš vytelių, gaminti dekoratyvinius muiliukus, dabar paniro į žolynų magiją. Irena prisipažįsta labiau mėgstanti tokius rankdarbius, kur, pasak jos, nereikia ilgai kapstytis, kur greitai gali pamatyti rezultatą. „Žolynų pynimas – kaip tik toks užsiėmimas, be to – dar ir puiki meditacija“, – tikina ji.

Rankdarbiai patinka ir kitai alytiškei – Irenai Krickienei. „Jeigu tik atsiranda proga ką nors naujo išbandyti, stengiuosi jos nepraleisti, – sako moteris. – Ne viską galiu, nes daugiau nei pusę gyvenimo turiu negalią (sisteminis jungiamojo audinio susirgimas pažeidė ir sąnarius, ir vidaus organus – visą organizmą), bet vis tiek nenuleidžiu rankų.“ Pasak moters, žolynų pynimas jai paliko labai didelį įspūdį ir net nesitikėjo, kad pati tokias grožybes išmoks kurti. „Buvau mačiusi, kaip per šventes degina iš šieno, šiaudų padarytas gyvūnų skulptūras, bet nė neįsivaizdavau, kaip jie padaryti. O tokių juvelyrinių darbų iš žolynų Alytuje nesu net mačiusi.“

„Kiekvienais metais savo nariams stengiamės pasiūlyti kažką naujo, įdomaus, – sako LND projekto vykdytoja Saulė Vėjelienė. – Esame išbandę nemažai įvairių menų, šiemet į šią mozaiką įtraukėme žolynų pynimą. Vadovė visoms kūrybinių dirbtuvių dalyvėms pristatė tas pačias taisykles, o moterų kūriniai – visi skirtingi, įdomūs, unikalūs. Dalį jų padovanosime meno kolektyvų konkurso-koncerto „Vilties paukštė“ dalyviams, – taip ne tik menai papildys vienas kitą, bet susilies ir LND renginiai.“

   

   

   

  

      

   

Žolynų pynimo kūrybinių dirbtuvių akimirkos.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje