Lietuvos neįgaliųjų draugija (LND) savo asocijuotus narius sukvietė į mokymus „Individualizuotas požiūris į neįgaliųjų įdarbinimą – tvarios integracijos įdarbinimą atviroje darbo rinkoje link“. Šie mokymai vyko įgyvendinant projektą „Lietuvos neįgaliųjų draugijos institucinis stiprinimas“, finansuojamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.
Pagalba - individuali ir kompleksinė
Mokymus vedė Valakupių reabilitacijos centro (VRC) darbuotojos. Pasak VRC projektų koordinatorės Marijos Markinos, LND kreipėsi prašydama pravesti mokymus apie atvejo vadybą teikiant įdarbinimo paslaugas, tačiau dėliojant programą paaiškėjo, kad nevyriausybiniam sektoriui dar labiau aktualus atvejo vadybos taikymas socialiniame darbe.
M. Markinos teigimu, VRC atvejo vadybą taiko daug metų, yra parengta metodika, kaip individualiai dirbti su klientu. Ta praktinė patirtis ir žinios buvo perteikta mokymų dalyviams. „Nevyriausybinis sektorius turi konkrečius reikalavimus, kokias ataskaitas reikia pildyti įgyvendinant projektus, bet standartizuoto arba įforminto asmens pažangos ir rezultatų sekimo nėra. Vienas iš būdų tai daryti galėtų būti atvejo vadybos metodo taikymas“, – sako VRC projektų koordinatorė.
Socialinė darbuoja Dovilė Kuzmaitė mokymų dalyviams pristatė atvejo vadybą dirbant su negalią turinčiais žmonėmis. Jos teigimu, šio metodo esmė – individuali ir kompleksinė pagalba, padedanti spręsti asmens individualias problemas, susijusias su negalia. Pirmiausia reikia įvertinti žmogaus poreikius. Jie gali būti susiję su įvairiomis socialinėmis paslaugomis: išsiaiškinama, ar žmogus gali nuvykti, pavyzdžiui, į socialinės paramos centrą, ar gali savarankiškai parašyti prašymą, ar moka pats surasti reikalingą informaciją, ar jam reikia pagalbos kasdienėje veikloje ir pan. „Nevyriausybinė organizacija gali padėti ne tik išsiaiškinti tuos poreikius, bet ir atstovauti asmeniui, pasirūpinti, kad jis gautų tą pagalbą“, – sako D. Kuzmaitė.
Net ir nedideli pokyčiai yra svarbūs
Pasak socialinės darbuotojos, poreikiai gali būti vertinami raštu, pildant klausimyną, arba žodžiu. Pagal tai yra sudaromas pagalbos asmeniui planas. Gali būti ir žodiniai susitarimai, kokios pagalbos reikėtų. Tai neturi būti kažkokie labai sudėtingi darbai ir planai – sunkios negalios žmogus nepradės vaikščioti. Galima nusimatyti teikti užimtumo paslaugas, padėti žmogui kreiptis dėl techninės pagalbos priemonių ir pan. D. Kuzmaitės teigimu, palydėjimas, atstovavimas, pagalba žmogui kažką gauti taip pat yra rezultatas. Jei nebūtume padėję, žmogus tų dalykų neturėtų ir jo gyvenimo kokybė būtų blogesnė. Galbūt galime siekti palaikyti gebėjimus tam tikroje srityje arba šiek tiek sustiprinti juos.
Po kurio laiko reikia pasižiūrėti, ar pavyko tai padaryti, jei nepavyko – tai kodėl. Pasak D. Kuzmaitės, socialiniame darbe rezultatus pamatuoti sunkiau negu kitose srityse. Čia jie nebus labai tikslūs ir konkrečiai pamatuojami. Jei pavyko nors šiek tiek pagerinti situaciją arba jei žmogaus būklė nepablogėjo ir tai jau yra rezultatas. Tarkim, asmuo visus metus dalyvavo užimtumo veiklose ir jam nepavyko 100 proc. visko išmokti. Jei nors kažkas pavyko, tai jau yra pokytis. Saviraiškos būrelių tikslas – kad žmogus pabūtų su kitais, gautų emocinį palaikymą, nebūtų užsidaręs namuose. Taigi rezultatas bus didesnis asmens įsitraukimas į bendruomenę, mažesnis uždarumas. Transporto paslaugos suteikimas taip pat jau yra rezultatas. Jei žmogus nebūtų gavęs paslaugos, jis nebūtų patekęs pas gydytoją ir turėtų sveikatos problemų.
Atvejo vadybininkas yra organizatorius, koordinatorius, kuris padeda susikalbėti su kitomis įstaigomis, atstovauja, tarpininkauja, palydi. Nevyriausybinės organizacijos ir gali daryti šį darbą. Jei organizacija pati turi kelis specialistus, atvejo vadybininkas gali padėti žmogui susiorientuoti, kokias paslaugas jis gali gauti: galbūt tai būtų psichologo pagalba, meninio užimtumo būrelis ir pan. Taip pat atvejo vadybininko darbą galima sieti ir su darbo rinka – jis gali tiek parengti gyvenimo aprašymą ar motyvacinį laišką, tiek palydėti į pokalbį, padėti suprasti pasirašomus dokumentus.
„Daug dalykų dabar yra daroma, tik reikia nebijoti tai įvardyti kaip atstovavimą žmogui, tarpininkavimą, įvertinti tai kaip indėlį į žmogaus gyvenimą“, – mintimis dalijasi VRC socialinė darbuotoja.
Tarpininkai ir darbo rinkoje
VRC medicinos psichologė Eugenija Danieliūtė pristatė remiamo įsidarbinimo metodą, kurį VRC perėmė iš patirties bendradarbiaujant tarptautiniame LEAD projekte ir sėkmingai taiko savo darbe su neįgaliais asmenimis. Jo pagrindinė mintis – kad kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokia bebūtų jo sveikatos būklė, gali dirbti. Asmuo yra lydimas visais etapais – pradedant nuo pagalbos išsiaiškinti, ko jis šiuo metu nori, iki pagalbos darbo vietoje. Neįgaliųjų organizacijos galėtų būti vieni iš tų tarpininkų.
Kitoje mokymų dalyje buvo kalbama apie motyvaciją – kaip rasti pasitenkinimą tuose dalykuose, už kuriuos negauname žodinio ar materialaus atlygio. Jos teigimu, dirbant bet kokį darbą svarbu savyje pastebėti ir vidinę motyvaciją: rasti kažkokį elementą, aspektą, kuris gali būti asmeniškai įdomus. Dirbant su neįgaliais asmenimis svarbu leisti jiems patirti sėkmę, pasirinkti, patiems priimti sprendimus.
Mokymai naudingi
Vilniaus miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jadvyga Rostovskaja džiaugėsi, kad mokymai buvo labai naudingi, sužinojo daug konkrečios informacijos. „Mums reikės tuos įvertinimus daryti. Labai gerai papasakojo, ką po ko daryti, koks pirmas žingsnis, antras, trečias, kaip pildyti popierius“, – pasakoja J. Rostovskaja.
Pasak jos, kai žmogus ateina į draugiją, iš pradžių reikia sužinoti, kas jis, iš kur, kuo domisi – tai ir darys atvejo vadybininkas. Svarbu, kad jis ir paskui palaikytų ryšį su neįgaliaisiais. Būna žmonių, kurie depresuoja, gėdijasi, tas bendravimas padės palaikyti ryšį su jais, paskatins įsitraukti į draugijos veiklą. „Svarbiausias dalykas, kurį supratau – kad nereikia bijoti, viską mes sugebėsim“, – sako J. Rostovskaja.
Marijampolės neįgaliųjų draugijos pirmininkė Lina Ežerinskienė taip pat sakė sužinojusi nemažai naudingų dalykų. Jos teigimu, bendraujant su neįgaliaisiais labai svarbu bendravimo kultūra – reikia žmonėms leisti išsikalbėti, išklausyti, nepertraukinėti. „Kaip mes jį sutiksim, kiek išklausysim, taip ir bendrausim, – sako L. Ežerinskienė. – O gal besikalbant kils naujų minčių veikloms.“
Telšių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Rūta Norvilienė vadovauti draugijai pradėjo dar visai neseniai. Ji džiaugėsi ir tuo, kad mokymuose ne tik įgijo žinių, bet ir susipažino, pasidalijo įspūdžiais, daug pirmininkų pasisiūlė padėti. Na, o žinias bus galima pritaikyti darbui. R. Norvilienei svarbūs pasirodė patarimai, kaip padėti žmonėms įsidarbinti, kaip juos nuteikti.
Šiaulių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Alma Jankauskienė taip pat sako, kad mokymai buvo naudingi. Parsivežtas žinias ji perdavė visų 7 draugijos padalinių vadovams.
LND projektų vadovės Linos Arlauskienės nuomone, neįgaliųjų draugijos turėtų būti kaip tarpininkai tarp žmogaus ir valdžios institucijų, paslaugų įstaigų. Atėjus žmogui į draugiją jie galėtų užsiimti atvejo vadyba ir pasiūlyti paslaugų paketą, pateikti informaciją, kokios jam priklauso paslaugos ar išmokos, kur jas gauti. Svarbu realiai išsiaiškinti, ko žmogau reikia, kokie jo poreikiai, ir pagal tai pasiūlyti paslaugas, ir nebūtinai tas, kurias teikia pati organizacija.
Aurelija BABINSKIENĖ
