Tautodailininkų galerijoje – negalią turinčių kūrėjų darbai

Kviečia išbandyti vis naują kūrybos kryptį

Jau daugelį metų LND organizuoja įvairias kūrybines dirbtuves. Šiemet 10 negalią turinčių dailininkų, susirinkę Inturkėje, tapė Lietuvos tautinio paveldo buitį, kalendorines paprotines šventes, atskirų regionų aprangos ypatumus. Nuo spalio 5 dienos kūrybinėse dirbtuvėse gimusius tapybos darbus buvo galima apžiūrėti Vilniuje, Lietuvos tautodailininkų galerijoje.

„LND vienija 64 draugijas, kuriose yra labai kūrybingų, meniškų žmonių. Todėl rašome projektus ir kiekvienais metais kviečiame vis į kitas kūrybines dirbtuves, stovyklas ir plenerus“, – pristatant parodą sakė LND projektų vykdytoja Saulė Vėjelienė. Paveikslus gražiai papildė pynimo iš žolynų kūrybinėje stovykloje sukurti darbai. Juk kiekvienam kūrėjui norisi, kad jo darbai nedulkėtų lentynose, kad jie būtų eksponuojami. „Džiaugiuosi, kad Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerija priglaudė mus. Tai puiki proga pristatyti kūrybingų žmonių darbus, galbūt paskatinti kitus įsijungti. Toks gražus bendradarbiavimas parodo, kad ir nelengvais laikais, kai esame užsidarę, galime ir susiburti, ir susitikti, ir kurti“, – sakė S. Vėjelienė.

Dailininkų plenero dalyviai apžiūrėjo savo darbų parodą Lietuvos tautodailininkų galerijoje. 

Darbai – virtualioje galerijoje

„Padėti kūrybai tai nereiškia padėti dažus maišyti. Tai ir paveikslą pristatyti, parodyti visuomenei, ir parašyti apie jį. Menininkui jo kūrybos rezultatas yra svarbus“, – sakė Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas. Ir išties Lietuvos tautodailininkų sąjunga darbus ne tik eksponavo savo galerijoje, bet ir visus nufotografavo, nufilmavo. Juos galima apžiūrėti virtualioje galerijoje lietuvostautodaile.lt, o filmuką apie kūrybinę stovyk­lą – ir youtube kanale. Pasak J. Rudzinsko, toks darbų eksponavimo būdas ypač pasiteisina pastaraisiais metais, kai dėl pandemijos ribojimų galerijos beveik nelankomos.

J. Rudzinskas gyrė parodoje eksponuojamus darbus. „Visi skirtingi – tai yra kokybės rodiklis. Vienas akrilu, kitas aliejum tapytas, išbandytos skirtingos faktūros“, – sakė Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas. Ir temos paveiksluose labai įvairios: duonos kepimo scena, verbų pynimas, Joninės, Sekminės, javapjūtė, Užgavėnių kaukės. Daugelis darbų nukelia į vaikystės kaimą.

Danutės Bileišienės paveikslas. 

Aldonos Zinkevičienės paveikslas. 

Pavyko suburti patyrusius kūrėjus

Kūrybinėms dirbtuvėms vadovavo tautodailininkė, primityviosios tapybos puoselėtoja Genovaitė Adiklienė. Pasak S. Vėjelienės, Genovaitė daugelį metų dalyvauja įvairiose LND kūrybinėse dirbtuvėse, gerai pažįstama negalią turintiems kūrėjams, be to, turi didelę kūrybinę patirtį. „Norėjosi, kad būtų žmogus iš mūsų rato, įkvėptų kitus, pasidalytų savo patirtimi“, – sako LND projektų vykdytoja.

G. Adiklienė pasidžiaugė, kad šitame plenere pavyko suburti daug patyrusių menininkų, ne vienas iš jų jau yra surengęs ir asmenines parodas. Dėl to ir darbai – stiprūs, gerai atspindintys plenero temą. „Kas kaip norėjo, kaip suprato temą, taip ir darė, – G. Adiklienė sako stengusis nesikišti į dalyvių kūrybą. Jos manymu, kur kas sunkiau gerą rezultatą pasiekti tuomet, kai į plenerą susirenka daug nepatyrusių dailininkų. – Aišku, pradedantiems labai smagu sėdėti šalia pažengusių, bet tada parodos nepadarysi. Jiems aš siūlau savo draugijoje pradėti mokytis, juk tiek yra visokių būrelių, užsiėmimų, o vėliau, kai jau išmoks, važiuoti į respublikinius renginius.“ Pasak G. Adiklienės, polinkį į meną turintis žmogus atsiskleisti gali labai greitai. Būna, jau po kokių metų ir savo parodas surengia. „Žmogus, kai patenka į kokią galeriją, pažiūrėkit, kaip sparnai jam užauga. Jis jau pieš ir pieš“, – džiaugiasi G. Adiklienė.

Daugiausiai plenere dalyvavo kūrėjų iš Utenos, kurioje gyvena ir G. Adiklienė. Utenos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Sandra Ragaišytė labai palaiko kūrėjus, skatina juos dalyvauti įvairiose kūrybinėse veik­lose. Ir į parodos pristatymą ji ne tik pati atvažiavo, bet pakvietė ir vicemerą Vitalijų Šeršniovą bei Seimo narį Edmundą Pupinį. „Džiaugiuosi, kad Utenoje gilios tradicijos ir dabar jau yra apie 100 tautodailininkų, tarp kurių gražiai įsilieja ir žmonės su negalia“, – sakė Seimo narys.

Birutės Valiukienės paveikslas. 

Kartu – ir asmeninė paroda

Kitoje galerijos salėje tuo pačiu metu buvo eksponuojama vienos iš projekto dalyvių Lidijos Dailidėnienės ir jos vyro Jono Dailidėno tapybos darbų bei Genios Vaičikauskienės keramikos paroda.

L. Dailidėnienė jau daugiau kaip 40 metų dalyvauja parodose, o nuo 1985-ųjų turi tautodailininkės statusą. „Aš kurdama išsilieju – kai labai sunku, pasiimu teptuką. Laukai, gėlės – mano įkvėpimas. Labai mėgstu gamtą, auginu gėles, džiaugiuosi kiekvienu žiedeliu. Tą, ką viduje jaučiu, tą ir piešiu“, – sako kūrėja. Ją jau 30 metų vargina sveikatos bėdos. „Buvo tas tarpas sunkus, bet išsikapstėm, gyvenam toliau“, – prisimena L. Dailidėnienė. Moteris džiaugiasi, kad jos ir vyro asmeninės parodos sutapo su plenero dalyvių kūrybos pristatymu. Dailininkė dėkinga G. Adiklienei, pakvietusiai prisijungti prie plenero dalyvių. „Tas seminaras man buvo tokia atgaiva, norisi dar ir dar sugrįžti, nes daug ko nepamačiau, daug ko nenuveikiau. Iš Panevėžio dabar neišvažiuoju. Ligos buvo pririšusios prie namų. Buvo stebuklas prisiminti, kad galima po Lietuvą keliauti. Inturkės bažnyčia, Bonos Sforsos legenda, visa aplinka – tiesiog tobula“, – įspūdžių kupina L. Dailidėnienė. Šis seminaras ją įkvėpė sukurti ne vieną tapybos darbą. Asmeninėje parodoje eksponuojami nutapyti Inturkės ežero meldai, o tarp kitų plenero dalyvių darbų – Inturkės bažnyčia, šalia kurios stovi Bona Sforsa, kuri, pasak legendos, mecenavo tos bažnyčios statybą.

„Tautodailės galerija – vieta, kur ateina ir ambasadoriai pamatyti, kas tos tradicijos. Paro­da – ne tik jums įvykis, bet ir mums pasididžiavimas“, – linkėdamas ir toliau aktyviai kurti parodos dalyvius sveikino J. Rudzinskas

Aurelija BABINSKIENĖ