Marijampolės kultūros centre duris atvėrė paroda „Tarp“, kurios tikslas – pasitelkiant meninę kūrybą skatinti dialogą tarp negalią turinčių asmenų ir visuomenės. Parodoje vaizduojamos unikalios neįgaliųjų bei sunkumų patiriančių žmonių nuotraukos, jų darbai, informaciją suprasti padeda gestų kalbos ir garsinis vertimas, Brailio raštas.
Kelias ilgas, bet vaisiai saldūs
Paroda yra Europos solidarumo korpuso tęstinio projekto „Kultūra visur“ dalis, jos organizatoriai – Marijampolės kultūros centro savanoriai. Šiuo renginiu siekiama mokytis ir suprasti, kaip elgtis su negalią turinčiais asmenimis, kaip juos skatinti įsitraukti į kultūrines veiklas, kaip kalbėti apie temas, kurios yra ne visiems suprantamos ir pažįstamos.
Parodos organizatorei ir kuratorei Rugilei Navickaitei šio renginio kūrybos kelias buvo ilgas, truko daugiau nei metus. Merginai teko susidurti su įvairiais ieškojimais, organizaciniais iššūkiais. Galiausiai, prisijaukinus žmones, išgirdus jų istorijas, daug dirbus ties idėjomis ir jų įgyvendinimu, rezultatas tapo matomas visiems. Jos teigimu, parodos pavadinimu „Tarp“ buvo norima parodyti atskirtį tarp negalią turinčių žmonių ir likusios visuomenės dalies, ją suprasti ir mažinti. Pasak Rugilės, svarbus ne tik galutinis variantas, tačiau ir pats procesas, kuris leido labiau pažinti žmones su negalia, išmokti mažinti diskriminaciją pasitelkiant kultūrinius renginius, neįprastus sprendimus.
Nors sunkumų neišvengta, ypač finansinių, R. Navickaitės manymu, visuomenės požiūris yra vienas didžiausių iššūkių, nes pasak jos, „jis dar siauras, sunku išlaisvinti žmones. Tik tokios patirtys, istorijos, pateiktos per meną, didina pilietiškumą, taip atrandame kultūrą, kitų skirtumus ir bendrybes.“
Rugilė pasakoja, kad palaikė bendraminčiai, kurie tikėjo jos idėja. „Manyje degė ugnis, o žmonėse – viltis ir noras. Buvo labai įdomus procesas. Tai, ką kartu sukūrėme per atidarymą, yra neapsakoma: bendrystės jausmas labai stiprus“, – mintimis dalijasi parodos organizatorė.
Istorinis kontekstas ir įkvepiančios žmonių istorijos
Įvairūs šio renginio metu vaizduojami meno kūriniai bei instaliacijos ragina ir kitus menininkus prisidėti prie įvairovės skatinimo, nagrinėti net tas problemas, su kuriomis nesusiduria asmeniškai, įtraukti į savo repertuarą negalią turinčių menininkų darbus. Parodoje palikta daug vietos interpretacijoms, todėl kiekvienas gali iš jos išsinešti vis ką nors naujo, neatrasto. Renginio ašis – Rūtos Kupčinskaitės, moters, turinčios įgimtą judėjimo negalią, gyvenimo istorija. Čia galima išvysti keramikos dirbinius su moters kojų įspaudais, stebėti šio kūrybos proceso vaizdo įrašą. Rūtos požiūris į negalią ir gyvenimą išties įkvepiantis.
Parodoje taip pat vyrauja senovinė atmosfera, suteikianti istorinį kontekstą. Čia galima išbandyti sovietinį neįgaliųjų vežimėlį, paliesti senovinį radiją, apžiūrėti senas pašto dėžutes, pabandyti mušti būgnus, patirti kitų pojūčių. Tai gali padaryti ir regos negalią turintieji, nes paroda pritaikyta ir jiems.
Ši paroda – tik pradžia
Paklausta apie būsimus planus, R. Navickaitė teigia: „Ateityje turime planų apie renginius žmonėms su negalia, tačiau vienas lauke – ne karys. Reikia noro, susidomėjimo, finansavimo. Nuolat ieškome galimybių, bendraujame, bendradarbiaujame, manome, kad toks parodų pritaikymas yra būtinas.“
Kas neturėjo progos apsilankyti parodoje, ją gali apžiūrėti iki gruodžio 2 dienos Marijampolės kultūros centro fojė.
Justė MEIŠTAITĖ
