Didžiosioms metų šventėms ruošiamės iš anksto. Neįgaliųjų draugijose jau prieš gerą mėnesį prasidėjo mokymai, kaip originaliai numarginti velykaičius, kad jie taptų tikra šventine puošmena. Tradicijų puoselėtojai irgi jau senokai ėmėsi dažyti kiaušinius, juos skutinėti, marginti vašku, nes tai ilgas, kruopštumo ir kantrybės reikalaujantis darbas.
Skutinėjimo pamokos – iš vaikystės
Kazlų Rūdoje gyvenanti Danutė Naujokaitienė į Velykoms skirtą pintinėlę taip pat jau įdėjo ne vieną margutį – bus kuo ir šventinį stalą papuošti, ir vaikams, draugėms padovanoti. Danutės margučiai – kruopščiai augaliniais motyvais, įvairiais ornamentais išdailinti kiaušiniai. Moteris atvirauja – su ažūriniais raštais, plonytėmis linijomis, gausiais ornamentais garsėjančiomis skutinėtojomis nesivaržo – jos velykaičiai pasižymi stambesniais dekoratyviniais akcentais, aiškesniais paveikslėliais. „Parodoje Punske mačiau, kaip 86 metų moteris pačios pasidarytu peiliuku skutinėjo margučius – tokie ažūriniai, trapūs, atrodo, net dažams vietos nėra, vien išskutinėti ornamentai. Aš taip nemoku, mano raštai stambesni...“ – pasakoja moteris.
Velykaičių skutinėjimas – ne skubos darbas. „Vienam margučiui išdailinti prireikia mažiausiai poros valandų. O Velykų išvakarėse moterims visokiausių darbų apstu, tad šventinio stalo puošmenomis stengiuosi pasirūpinti iš anksto“, – sako Danutė.
Velykaičius skutinėti ji dar vaikystėje iš tėčio išmoko. „Mano šeimoje vašku niekas nemargino, tad tokių įgūdžių neturiu. Marginimas vašku reikalauja daugiau žinių: reikia ne tik tikro vaško turėti, bet ir žinoti, iki kokios temperatūros jį įkaitinti, kad prie lukšto liptų. Be to, rankos dreba, negalėčiau su vašku dirbti, ten brūkšniukai turi būti tiesūs. O skutinėjant ranką į stalą stipriai atremi ir dirbi...“ – pasakoja šį balandį 80-ąjį gimtadienį švęsianti moteris.
Danutė skutinėja su pasiaštrintu peiliuku arba pačiu mažiausiu (kanceliariniu) peiliuku nulaužiamais ašmenimis. Sako girdėjusi, kad šiam darbui tinka karpiniams skirti peiliukai, bet Marijampolėje jai tokio rasti nepavyko.
„Ruošiantis skutinėti pirmiausia reikia lygia spalva nudažyti kiaušinius. Dažau parduotuvėje pirktais maistui skirtais dažais. O kad išskutinėtas raštelis būtų aiškesnis, ryškesnis, renkuosi kiaušinius baltais lukštais. Ant rudų raštelis ne taip išryškėja, ne toks gražus būna, – pasakoja moteris ir prisimena, kad seniau, kai gyveno kaime, patys dažų pasidarydavo. – Iš anksto užsimerkdavom šieno ar medžio žievės, surūdijusį gelžgalį įmesdavom, kad spalva sodresnė būtų.“
Grožybių galima išgauti įvairiais būdais
Su svogūnų lukštais irgi galima išgauti įvairiausių grožybių. „Paprasčiausia kiaušinius sudėt į bent kelias valandas pamirkusių, o paskui pavirintų svogūnų lukštų tirpalą. Jeigu ruošiesi skutinėti – pagrindas geras, bet jeigu ne, toks margutis bus nuobodokas. Kad taip neatsitiktų, kiaušinius galima apvynioti storesniu drėgnu siūlu, prie lukšto prispausti kokį lapelį ar gėlytę, o tada apdėlioti svogūnų lukštais, įdėti į kojinę. Dar galima vienoje kitoje vietoje po taškiuką įvairių spalvų dažų ant tų lukštų uždėti – bus tikrai gražūs velykaičiai, lyg kokia batika“, – patirtimi dalijasi Danutė. Savo velykinių margučių kraitelėje ji saugo ir prieš 25 metus margintą kiaušinį. Kasmet gražiausius atminčiai pasilieka.
Prieš Velykas Kazlų Rūdos neįgaliųjų draugijoje buvo surengti mokymai, kaip nusivelti margutį. Namuose Danutė tuos mokymus prasitęsė ir ant kiaušinio formos putplasčio toliau komponavo vilnones žibutes, kitokias gėlytes, ornamentus. „Bus dar vienas šventinis akcentas“, – sako ji.
Pasak moters, anksčiau tokiems užsiėmimams nelabai laiko likdavo – darbas, namai, vaikai. O kai išėjo į pensiją, tada į rankdarbius ir pasinėrė. „Viską išbandžiau: vilnos vėlimą, batiką, tapybą ant šilko, mezgimą, nėrimą. Ir riešines mezgiau, gobelenus, kilimus rišau“, – pasakoja Danutė ir neslepia, kad arčiausiai širdies jai – suvalkietiškų juostų audimas.
Nepamiršo, kaip juostas austi
„Lietuvai paskelbus nepriklausomybę prireikė tautinių drabužių, juostų, – pasakoja moteris. – Nuo jaunystės audžiau rankšluosčius, lovatieses – tai, ką mokėjau, niekur neprapuolė, todėl ir vėl ėmiausi šito darbo.“
Aukštaitiškos juostos panašios į supintą kasą, o suvalkiečiai, dzūkai audžia rinktines juostas. Tiesa, jų išskirtinumas, savitumas, pasak Danutės, pamažu susiniveliuoja: „Dzūkė nutekėjo į Suvalkiją, atsivežė savo žinojimą, pagal save audžia – taip ir susimaišo. Raštai panašūs, bet spalvinis akcentas išlieka – dzūkės per pagrindinio rašto vidurį įaudžia kitą spalvą, o suvalkietiškose juostose pagrindinis raštas vienspalvis, dažniausiai – raudonas.“
Senovinių staklių Danutė neturi. Pirmiausia po ilgokos pertraukos į namus atkeliavo į meną linkusiai, rankdarbius mėgusiai dukrai darbų mokytojos padovanotos staklytės. „Paskui vyras padarė stakliukes, kad būtų galima austi normalaus ilgio juostas. Dabar jau ir anūkė moka austi“, – pasidžiaugia Danutė. Pasak jos, ir šiandien atsiranda visokių progų, kai juostų prisireikia, todėl bent kelias visada reikia atsargoje turėti.
Iš kartos į kartą
„Kad kas naują stuburą įdėtų, dar daug galėčiau padaryti, – šypsosi moteris ir prisipažįsta, kad jau porą metų be lazdelės (kriukiuko) niekur neišeina. – Atsiliepė sunkus darbas, ypač statybose, kai reikėjo ir betoną, ir plytas rankomis nešioti. Tėtis anksti mirė, turėjau padėti mamai. Baigiau vakarinę vidurinę mokyklą, paskui technikume mokiausi elektrotechnikos specialybės. Gyvenime daug kur dirbau: kolūkyje, statybose, bibliotekoje. Ir medžio apdirbimo kombinato elektros ceche teko padirbėti.“
Prieš porą metų Danutė dar šoko „Sūduonios“ ansamblyje. Šis kolektyvas gyvuoja jau 43 metus, o D. Naujokaitienė jame dalyvauja nuo pat jo susikūrimo. Ne tik šoko, bet ir dainuoja, linksmus nutikimus pasakoja. „Močiutė mėgdavo visokias istorijas pasakoti, matyt, iš jos tai paveldėjau, – šypsosi moteris. – Atmintyje atgaivinu jos, tėčio pasakojimus, užsirašau, kad neužmirščiau, ir pasakoju. Taip iš kartos į kartą ir perduodame tautos išmonę.“
Lietuviškoms tradicijoms neabejinga D. Naujokaitienė prieš Velykas buvo pakviesta ir į Zanavykų muziejuje surengtą Margučių margintojų šventę. Joje šio meno meistrės prisiminė senąsias tradicijas, dalijosi jomis su jaunimu, visi kartu velykaičius margino.
Įspūdingieji marmuriniai margučiai
Be velykaičių šventinio stalo neįsivaizduoja ir uteniškė Aušrytė Budzinskienė. Moteris pasakoja bandžiusi ir skutinėti, ir vašku marginti, bet, pasak jos, šedevrų nesukūrusi, todėl renkasi kitokius velykaičių gražinimo būdus, visokias naujoves išbando. „Mėginau ir šilkinių kaklaraiščių dekoracijas ant kiaušinių perkelti, ir į vandenį įvairių spalvų lako lašinti, kad atsiradusi plėvelė kiaušinio lukštą apgaubtų, – pasakoja Aušra. – Vis dėlto patys gražiausi ir įspūdingiausi – svogūnų lukštais dažyti, nes niekada nežinai, koks raštas išryškės, kaip spalvos pasiskirstys.“
Moteris sako pamėgusi marmurinius margučius. „Į puoduką aukštesniais kraštais labai smulkiai prikarpau svogūnų lukštų. Paskui juose apvolioju vandeniu suvilgytą kiaušinį ir aplipusį tais svogūnų lukštų gabaliukais dedu į kojinę, ją užrišu. Taip pat apdoroju ir kitus kiaušinius. Tokią kelių kiaušinių girliandą dedu į puodą su šiltu vandeniu, apie 3 minutes paverdu, o tada įpilu jodo ir dar paverdu, – pamėgtu marginimo būdu dalijasi Aušra. – Tos kiaušinio lukšto vietos, prie kurių svogūnai neprilipo, nusidažo juodai, o svogūnų lukštai sukuria tikrą marmurinį vaizdą. Jodas nekenksmingas, o margučiai būna labai gražūs. Dar galima ir kokį augaliuką įkomponuoti ar kruopomis (pvz., ryžių, manų) kiaušinius apibarstyti – pasakiški raštai gaunasi. Iš svogūnų „kailinukų“ išvyniotą kiaušinį aliejumi patepi – ir stalo puošmena, ir lauktuvėms tinkanti dovanėlė.“
Aušra margučių iš anksto nemargina. Jos pamėgtas būdas ilgai netrunka, tad kiaušinius į puodą moteris sudeda besiruošdama Velykų rytą. „Kai Velykas švęsdavome pas močiutę, prie stalo susėsdavo didelė šeimyna – trys dukros su šeimomis, anūkai. Tada jau reikėdavo pasiruošti iš vakaro, o nedidelei šeimai viską tą pačią dieną spėjame pasidaryti“, – sako Aušra.
Velykaičių marginimas – tik vienas iš daugybės moters mėgstamų rankdarbiams priskiriamų veiklų. Aušra paveiksliukus, kilimėlius iš augalų audžia, karpiniais domisi, muiliukus daro, megzti mėgsta. Ir negalia šiems pomėgiams netrukdo, netgi atvirkščiai – padeda atsipalaiduoti, susitelkti į kūrybą, perprogramuoti mintis.
Aldona MILIEŠKIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
