Po metų pertraukos į Valdovų rūmus sugrįžo Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai. Juose pagerbti per dvejus metus žmogaus teisių srityje nuoširdžiai dirbę žmonės ir organizacijos. Lietuviškieji Oskarai įteikti už jų idėjas, projektus, iniciatyvas ir nuopelnus lyčių lygybės, tautų dialogo, LGBTI+ lygiateisiškumo, amžiaus, negalios, religijų ir įsitikinimų, metų proveržio bei pagarbos žmogui srityse.
Iššūkiai ir pokyčiai
„Šie apdovanojimai – ne tik šventė, bet ir praėjusių dvejų metų veidrodis, atspindintis iššūkius, su kuriais teko susidurti žmogaus teisių lauke. Nominacijose išskirtos iniciatyvos įrodo, kad mūsų visuomenė kūrė ir tęsė ilgalaikes iniciatyvas, ieškojo naujų būdų siekiant įstatyminių pokyčių gerinant žmogaus teisių užtikrinimą bei skubiai reagavo į iškilusias krizes – nuo pandemijos iki migrantų situacijos Baltarusijos pasienyje“, – iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje kalbėjo lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė. Pasak jos, visų nominantų iniciatyvos ir veiklos įrodė, kad stengiamės kurti lygybės ir pagarbos žmogui vertybėmis grįstą visuomenę.
Apdovanojimuose pristatytos 8 nominacijos supažindino su triskart daugiau veržlių ir inovatyvių iniciatyvų, dėl kurių, pasak iškilmingo renginio vedėjos Nomedos Marčėnaitės, mūsų šalyje šviesiau, daugiau įvairovės ir lygybės, supratimo bei tolerancijos.
Negalios temai buvo skirta „Įveiktos kliūties“ nominacija. Į apdovanojimus pretendavo Druskininkuose įkurto vaikų dienos centro „Padėkime vaikams“ steigėja Laura Gardziulevičienė, Lietuvos negalios organizacijų forumas ir socialinė įdarbinimo agentūra „SOPA“. Menininkės Ievos Paltanavičiūtės sukurta statulėlė įteikta daugiausiai visuomenės ir komisijos palaikymo sulaukusios socialinės įdarbinimo agentūros „SOPA“ vadovei Jurgitai Kuprytei.
„SOPA“ vadovė Jurgita Kuprytė (dešinėje) ir projektų vadovė Aiva Salatkienė po apdovanojimo.
Apdovanojimas – už 16 metų įveikinėjamas kliūtis
Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose „SOPA“ buvo nominuota antrą kartą. Pirmąjį – „Metų proveržio“ nominacijoje už DUOday iniciatyvą, šiemet – „Įveiktos kliūties“ nominacijoje, kurios laureate ir tapo.
Atsiimdama apdovanojimą J. Kuprytė pajuokavo, kad šią nominaciją būtų galima pavadinti ne „įveiktos“, o „įveikinėjamos“ kliūties. „Tai mūsų kasdieninis darbas – jau 16 metų padedame žmonėms su negalia įveikti kliūtis, įeiti į darbo rinką ir dalyvauti joje“, – sakė ji. J. Kuprytė pasidžiaugė, kad vis daugiau darbdavių įveikia tas kliūtis savo galvose, laužo stereotipus, atveria duris – kartais vienai dienai (DUOday iniciatyvos metu), o labai dažnai – ir ilgam, suteikdami žmonėms galimybę dirbti. Pasak „SOPA“ vadovės, visi kartu galime pasiekti, kad kiekvienas žmogus mūsų valstybėje jaustųsi vertingas ir reikalingas.
Ne „SOPA“ ieško darbdavių, o šie – jos
„SOPA“ projektų vadovės Aivos Salatkienės teigimu, tai, kad įstaiga buvo pasiūlyta apdovanojimams, – įrodymas, jog jų veikla matoma ir vertinama. Socialinės įdarbinimo agentūros atstovės sako neskaičiuojančios, kiek negalią turinčių žmonių joms padedant įsiliejo į darbo rinką, pasijuto atsakingais ir savarankiškais. Tik apie porą metų dalijasi jų įkvepiančiomis sėkmės istorijomis, kurios paskatina į „SOPA“ kreiptis ne tik negalią turinčius žmones. „Yra daugiau supratimo, kad žmonės įvairūs, kad turime užtikrinti įvairovę ir lygias galimybes, – besikeičiančiomis visuomenės nuostatomis pasidžiaugia J. Kuprytė. – Dabar mes darbdavių proaktyviai neieškom. Turime partnerių ratą ir sulaukiam skambučių iš nežinomų įmonių, kurios kreipiasi norėdamos įdarbinti žmones su negalia.“
Neįgaliojo vežimėlis – ne tik transporto priemonė
Vis dėlto tai nereiškia, kad jau viskas padaryta ir galima atsipalaiduoti. J. Kuprytė neslepia – vis dar stebina kai kurių darbdavių požiūris į negalią turintį žmogų. Pasak jos, kartais manoma, kad žmogui vežimėlis – tik transporto priemonė, o viskuo kitu jis nesiskiria nuo kitų darbuotojų. Tačiau gyvenime yra ne visai taip: šie žmonės dažnai neturi kompetencijų, juos reikia palaipsniui įvesti į darbo aplinką ir padaryti nemažai kitų dalykų, kad jie galėtų integruotis. „Darbdaviai turi idėją įdarbinti žmogų su negalia, bet nelabai įsivaizduoja nei kokios tos negalios būna, nei kaip konkrečiu atveju elgtis, kai toks žmogus ateina. O jie turi individualių poreikių, kuriuos reikia atliepti“, – sako J. Kuprytė.
A. Salatkienės teigimu, „SOPA“ – tarsi tam tikras filtras. „Yra darbdavių, pas kuriuos nesiunčiam žmonių. Jeigu matom, kad sąlygos ne visai tinkamos, kad gali būti kažkokių išnaudojimo momentų, į tokias vietas nesiūlome kreiptis. Kai jau įsitikinam, kad sąlygos geros, kad darbo vietą galima pritaikyti, kad darbdavys rimtai nusiteikęs tai padaryti, tada einame, kalbamės“, – pasakoja ji.
A. Salatkienė sako, kad per tuos 16 agentūros veiklos metų keitėsi jos darbo metodai. „Iš pradžių buvo siekis išugdyti tam tikrus negalią turinčių žmonių gebėjimus ir leisti jiems savarankiškai veikti. Džiaugdavomės, kad iš mūsų išėję jie sėkmingai įsidarbindavo, – pasakoja Aiva. – Dabar jau labiau reikia tarpininkavimo, nes daugumai per sunku tuos gebėjimus išsiugdyti, todėl reikia dirbti su darbdaviais, šnekėtis už žmones su negalia, išsiderėti jiems tinkamas sąlygas.“
Technologinė ir kompetencijų atskirtis
„SOPA“ darbuotojos neslepia, kad pastaruoju metu į agentūrą kreipiasi vis labiau nuo darbo rinkos nutolę klientai. Pasak J. Kuprytės, anksčiau užtekdavo parodyti kryptį ir žmonės su negalia toliau eidavo patys, dabar daugelį dalykų reikia padaryti už juos. „Nėra prasmės aiškinti, kaip parengti CV, nes jie neturi ką į jį įrašyti, – sako Jurga ir pateikia pavyzdį: – Šiandien turim klientą, kuriam 52 metai ir kuris iki šiol niekada nedirbo. Tai nebūtinai bus greita sėkmės istorija – per mėnesį ar pusmetį žmonės nepasikeičia.“
Tačiau „SOPA“ turi ir kitą pavyzdį – 17 metų nedirbęs jos klientas, kurio dokumentuose buvo įrašas „nedarbingas“ ir todėl jis net nebandė ieškoti darbo, įsidarbino ir dabar sėkmingai dirba.
J. Kuprytės teigimu, darbo rinkoje reikalavimai labai sparčiai keičiasi, technologinis progresas – didžiulis. O žmonės, kurie neturi nei įpročio, nei galimybių būti darbo aplinkoje, gerokai atsilieka. Naudotis socialiniais tinklais – ne tas pats, kaip gebėti dirbti su naujausiomis programomis, duomenų bazėmis. Todėl ir pandemijos metu išpopuliarėjęs nuotolinis darbas, atrodęs labai patogus tiek darbdaviams, tiek patiems žmonėms su negalia, nėra išsigelbėjimas. „Tai technologinė ir kompetencijų atskirtis, – sako J. Kuprytė. – Mūsų funkcija ir yra išaiškinti organizacijoms, kad jeigu jos nori įvairovės, būti socialiai atsakingos, negali tikėtis iš karto gauti tokios pačios kvalifikacijos darbuotojo, kaip priėmus ką tik mokslus baigusį ar darbą bekeičiantį specialistą, reikia labiau prisitaikyti prie darbuotojų gebėjimų.“
Stabilumas ir tvarumas – neužtikrinti
Vis dėlto rankose laikydama simbolinę apdovanojimų statulėlę J. Kuprytė neslėpė nerimo dėl ateities. Pasak jos, dar didesnis apdovanojimas būtų, jeigu paslaugos, kurias teikia „SOPA“ ar kitos organizacijos, taptų valstybės teikiamų socialinių ar užimtumo paslaugų sistemos dalimi. Deja, dabar to nėra. „Nepaisant to, kad jau daug metų veikiame šioje srityje, esame šiek tiek partizanai“, – sako ji.
Užmokesčio už paslaugas iš savo klientų „SOPA“ neima (žmonių su negalia skurdo rizikos riba yra dvigubai didesnė nei negalios neturinčiųjų), jos veikla priklausoma nuo projektinio finansavimo. O tai, pasak J. Kuprytės, yra labai netvaru ir nestabilu. „Jeigu norime pritraukti naują darbuotoją, turime konkuruoti su kitomis organizacijomis, verslu. Verslas visada gali pasiūlyti geresnes sąlygas, be to, mes net stabilumo negalime užtikrinti, nes nežinome, ar kitais metais gausime finansavimą“, – atvirai kalba J. Kuprytė ir priduria apgailestaujanti, jog valstybėje nėra sistemos, užtikrinančios stabilų svarbių paslaugų finansavimą.
Aldona MILIEŠKIENĖ
Martyno Ambrazo nuotr.
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
