LND prie jūros rengiamos stovyklos vaikams su negalia ir jų tėveliams jau senokai tapo mažųjų itin laukiamu vasaros akcentu. Vaikai susipažįsta, susidraugauja, išmoksta naujų dalykų. Nuo kasdienių rūpesčių pailsi ir tėvai, pasidalija savo patirtimi, sulaukia psichologinės pagalbos. Šiemetinė stovykla netgi tapo tarptautine, nes priėmė nuo karo Ukrainoje pabėgusį LND mokymo ir reabilitacijos centre Šventojoje apsistojusį negalią turintį Jevgenijų su mama Irina.
Mokėsi mylėti gamtą
Šių metų stovyklos tema „Mokomės mylėti gamtą“. Iš Kybartų į Šventąją atvykusio Rapolo nuomone, pasirinkta tema išties įdomi, reikalinga ir šioms dienoms labai aktuali. Stovyklos vadovo Dovydo Mikaliūno teigimu, šiai temai reikėjo subręsti. Kelerius ankstesnius metus stovyklos organizatoriai vaikus tam ruošė: leido jiems pasijausti superherojais, galinčiais įveikti įvairias užduotis, į programą įtraukus nemažai sporto rungčių, sustiprėti fiziškai. Tad šiemet jie jau buvo pasirengę ir rimtesnei veiklai.
O ji prasidėjo dar prieš stovyklą. Būsimieji stovyklautojai turėjo atlikti namų darbus – paruošti pristatymą, kaip jie rūpinasi gamta. Vyresni stovyklautojai Aistė, Rapolas, Artiomas parengė išsamius pristatymus, mažesniesiems pasidalyti savo gamtos saugojimo patirtimi padėjo mamos. Didžiulį plakatą su nuotraukomis atsivežė stovyklos naujokai vilkaviškiečiai Gintautė su Dominyku, Rapolu ir Jokūbu, originaliai rūšiavimo poreikį pristatė Edvinas su mama ir sesute iš Vilniaus rajono, visus sužavėjo taip pat Vilniaus rajone gyvenančio Artiomo mamos Kristinos išmonė, kaip nereikalingiems daiktams suteikti antrą gyvenimą.
Atsakingai stovyklai pasiruošė ir alytiškės Urtė su mama Inesa. Jos net pasipuošė marškinėliais su stovyklos emblema, pasirūpino maišais šiukšlėms, pirštinėmis. O jų prireikė jau patį pirmą vakarą, kai visi išsiruošė švarinti Šventosios. Ir vaikai, ir tėvai entuziastingai kibo į darbą, savo kelyje nepalikdami net menkiausio numesto popierėlio. Kurorto švara stovyklautojai rūpinosi ir kitomis dienomis. „Kad taip entuziastingai vaikai rinktų šiukšles, dar neteko matyti“, – juokavo stovyklos vadovas. Daugelį tam įkvėpė surengta filmo „Žemė – mūsų namai“ peržiūra.
Po vaikų stovyklos Šventoji tapo gerokai švaresnė.
Stovyklos išauginti savanoriai
Stovyklos vadovui visada padeda savanoriai. Šiemet jais tapo šioje stovykloje išaugę jos dalyviai Artiomas Veličko ir Kasparas Jemeljanovas su mama Beata. Dovydo nuomone, savanorystė leidžia mokytis lyderystės, priimti iššūkius, suteikia atsakomybės, pasitikėjimo savimi.
Savanoriavimas vaikų stovykloje Artiomui nebuvo naujas iššūkis. Vilniaus „Santarvės“ gimnazijoje besimokantis vaikinukas yra lankęs savanorių mokyklą, atlikęs praktiką, gavęs jos baigimo pažymėjimą. Nerimo nejautė dar ir dėl to, kad gana gerai pažino daugumą stovyklautojų, su kuriais praleido ne vieną ankstesnę vasarą. Ir jį vaikai pažinojo, todėl likę kartu jautėsi saugūs. Tiesa, šiemet stovykloje buvo ir 3 naujokai – autistiški berniukai, vienas iš jų buvo labai neramus. Bet, pasak vadovo Dovydo, pirmą dieną tiek jis, tiek Artiomas atidžiai stebėjo, kaip su juo bendrauja, kaip jį ramina mama, o kitą dieną ir patys stengėsi elgtis taip pat.
Artiomui vadovas patikėjo ir vaikams įtaigiai šių metų temą pristačiusio mini spektaklio pagrindinį Pauliuko vaidmenį. Kartu su Žeme (psichologe Vidute Ališauskaite), Saule (LND renginių organizatore Saule Vėjeliene) ir Vandeniu (savanore Beata Klimavičiene), vadovui Dovydui tapus pasakotoju, Artiomui puikiai pavyko atskleisti, kas visų mūsų laukia, jeigu netausosime gamtos.
Spektaklyje tvarkdario vaidmenį atliko ir birštoniškis Kasparas. Jo mamos Beatos teigimu, tvarkyti aplinką, valyti apsnigtus šaligatvius Kasparui – įprastas ir noriai atliekamas darbas. Nors be mamos pagalbos jis apsieiti negali, vis dėlto atsisveikinimo su stovykla renginyje Beata iškilmingai pareiškė, kad savanorystės egzaminą Kasparas išlaikė. O pačios Beatos patirtis auginant sunkią negalią turintį sūnų, jos patarimai buvo labai naudingi į stovyklą su vaikais atvykusioms mamoms.
Tradicijos ir nauji akcentai
Jau daug metų LND rengiama Neįgaliųjų reikalų departamento finansuojama stovykla negalią turintiems vaikams ir jų tėvams kasmet vis nauja. Pasak S. Vėjelienės, kiekviena stovykla turi savo temą, kuri nulemia veiklų pobūdį, naujus akcentus.
Vaikų stovykla turi ir savo tradicijas. Kiekviena diena čia prasideda smagia mankšta. Toną joms duodantis vadovas parodo tik kelis pirmuosius pratimus, kitus pristato patys vaikai. Paskui visi patraukia prie poilsio namų kieme įrengto Kneipo tako. Akmenis keičia medžio žievės, šiuos – eglių, pušų kankorėžiai ir pan. Emocijos čia liete liejasi.
Tradiciniu pamažu tampa ir Šventosios poilsiautojus stebinantis paplūdimyje žaidžiamas paklodžių tinklinis. Smagios tėvų ir vaikų varžybos įtraukia ne tik juos pačius, bet suburia ir nemažai sirgalių.
Vaikai nekantriai laukia ir naktinio žygio. Pasak Dovydo, tenka pasukti galvą, kad jis būtų vis kitoks, įsimintinas. Šiemet naktinis žygis prasidėjo paplūdimio švarinimu. Optimistų ir Realistų komandos varžėsi, kurie per nustatytą laiką surinks daugiau šiukšlių. Ukrainietė Irina juokavo, kad Juodosios jūros pakrantėje šią užduotį įveikti būtų daug lengviau, o Baltijos pajūris gana švarus. Kita užduotis – kuri komanda padainuos daugiau dainų apie saulę, vandenį ir žemę. Varžybų repertuarą paįvairino ukrainietiškos dainos. Emocingas buvo ir baigiamasis žygio akcentas – zefyrų kepimas.
Dar viena tradicija – išvyka. Šiemet stovyklautojai apsilankė Baltų mitologiniame parke. 110 metų amžiaus miške galima ne tik pasigrožėti medžių skulptūromis, pasisupti bedugniuose kubiluose, paklaidžioti po labirintą, bet ir atlikti įvairias pažintines užduotis.
Galimybė į stovyklą atvykti kartu su tėvais – dar viena svarbi tradicija. „Norime, kad ir mamos galėtų pakeisti aplinką, atsigauti, pabendrauti, – sako S. Vėjelienė. – Joms skirti užsiėmimai su psichologe V. Ališauskaite, kur ratu susėdusios moterys gali atvirai pasikalbėti, pasidalyti savo rūpesčiais, išgirsti, kaip panašias problemas sprendžia kitos mamos.“ Pirmą kartą į stovyklą atvykusi vilkaviškietė Gintautė sakė iškart pajutusi, kad pateko į didelę draugišką šeimą ir neabejojo, kad to, ką čia patyrė, sužinojo, dar ilgai nepamirš.
Tradiciniu jau tapo ir talentų šou. Atsisveikinimo vakarą vaikai visus nukėlė į ateitį, kai gamtos išsaugojimu rūpinsis robotai. Rapolas perskaitė jautrų savo kūrybos eilėraštį, o Aistė atliko itališką dainą. Smagią programėlę parengė ir stovyklautojų mamos.
Įspūdžiai išlieka ilgam
Urtė su mama Inesa į vaikų stovyklą atvyko antrą kartą. Inesa pasakoja, kad dukra turi rimtų problemų su akimis, jau ištvėrė dvi sudėtingas operacijas, jai nustatyti ir kai kurie kiti negalavimai. Negalią turi ir pati mama – dėl gimstant pažeisto raktikaulio ji kenčia rankos skausmus, vėliau prisidėjo stuburo problemos. Inesa džiaugėsi, kad Urtė susibičiuliavo su čia sutikta Austėja – mergaitės tapo neišskiriamomis draugėmis.
Austėjos mama Danguolė juokauja, kad ne tik dukrai, bet ir jai pačiai stovykla Šventojoje – didelė atgaiva. Prieš kelerius metus jiedvi taip pat dalyvavo šioje stovykloje, bet turėjo padaryti pertrauką dėl ypatingos priežasties – tris dukras auginančioje šeimoje gimė dvynukai.
Besimezgančios draugystės – viena iš priežasčių, dėl kurios vaikai nori vėl ir vėl čia sugrįžti. Dėl negalios šiems vaikams sunkiau susirasti draugų, jie jaučiasi vieniši. O stovykloje į jų negalias niekas nekreipia dėmesio. Pasak D. Mikaliūno, vaikams stengiamasi parinkti tokias veiklas, kuriose jie pasijustų viską galinčiais ir gebančiais. „Stovykloje visada rašome palinkėjimus vieni kitiems. Šiemet nusprendėme juos sudėti į originaliai papuoštus butelius, – pasakoja vadovas. – Šį darbą jiems pristatėme kaip didelį ir svarbų projektą, kurio jie ėmėsi su entuziazmu. Procesą paverti į žaidimą, vaikai įsitraukia, ir jaučiasi laimingi.“
Atsisveikinimo su stovykla vakarą Dovydas pristatė ir paties sukurtą filmuką, sudėliotą iš įvairias veiklas, smagiausias akimirkas užfiksuotų nuotraukų, vaizdo siužetų. Pasak jo, toks baigiamasis akcentas dar labiau sustiprina patirtus įspūdžius. Tokia apibendrinta vaizdinė medžiaga praverčia ir jam pačiam konferencijose, seminaruose pasakojant apie darbą su negalią turinčiais vaikais, diskutuojant su kolegomis. „Tokia patirtis naudinga ir profesine prasme – išmoksti paprasčiau žiūrėti į dalykus, nedaryti problemų, kur jų nėra“, – sako D. Mikaliūnas.
Stovyklos akimirkos.
Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.
Stovyklos organizatoriai už suteiktą paramą dėkoja:
Europos parlamento nariui Broniui Ropei ir komunikacijos vadovei Kristinai Tomilinai – už skirtas gertuves, užrašų knygutes, puodelius, daugkartinius tekstilinius maišelius, lankstinukus.
Aplinkos ministerijai – už knygas ir lankstinukus.
VšĮ „Žaliasis taškas“ – už rūšiavimo maišelius, tekstilinius maišelius, šiukšlių maišus, pieštukus, lankstinukus.
UAB „BIOK laboratorija“ – už įvairius kosmetikos rinkinius, apsauginius kremus vaikams nuo saulės, vaikišką dantų pastą.
UAB „EKO PIRK“ – už apsauginius kremus nuo saulės.
„Maisto bankui“ – už mineralinį vandenį.
Baltų mitologinio parko gidui Juliui Reinikiui – už galimybę nemokamai apsilankyti mitologiniame parke ir labirintuose.
Lietuvos neįgaliųjų draugijai – už autobusą nuvykti į ekskursiją, bočios žaidimo įrangą.
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
