Rusijai užpuolus Ukrainą, po pasaulį pasklido nuo karo bėgantys ukrainiečiai. Tūkstančiai jų prieglobstį rado ir mūsų šalyje. Motiną su negalią turinčiu sūnumi priėmė ir Lietuvos neįgaliųjų draugija.
Mums visi čia labai padeda
Sporto klubo „Makabi“ sportininkės, plaukimo trenerės Elos Pavinskienės skambutis LND pirmininkui Ignui Mačiukui buvo netikėtas. Tačiau tik kol sužinojo jo priežastį. Ela ieškojo prieglobsčio nuo karo bėgančiai motinai su negalią turinčiu sūnumi. „Tik prasidėjus karui nusprendėme, kad palaikome Ukrainą ir kiek galėdami padėsime karo pabėgėliams, ypač žmonėms su negalia, – sako LND pirmininkas. – Todėl nedvejodamas pasiūliau juos vasarai apgyvendinti Šventosios mokymo ir reabilitacijos centre.“
Irina Makarovič su cerebrinį paralyžių turinčiu 25-erių sūnumi Jevgenijum Šventojoje apsigyveno birželio pabaigoje. Apie tai, kur reikės apsistoti rudenį, moteris sako bijanti net pagalvoti. Kaskart prisijungdama prie interneto viliasi aptikti paguodžiančių žinių, labiausiai – pranešimo, kad karas baigėsi. Deja...
„Mums visi čia labai padeda, – sako moteris. – Iš pradžių visus pabėgėliams būtinus formalumus Migracijos tarnyboje padėjo susitvarkyti Ela, o atvykus čia – centro administratorė Daiva Abromienė. Ji ir su Palangos savivaldybe, ir su Šventosios ambulatorija susisiekė, karo pabėgėliams numatytą paramą padėjo gauti. Dėl bet kokios smulkmenos į ją kreipiuosi, visada sulaukiu pagalbos. Ir I. Mačiukas vis paskambina, pasidomi, ar mums ko nors netrūksta. Neseniai mus aplankė Raudonojo Kryžiaus savanoriai...“
Šventojoje prieglobstį radę ukrainiečiai Irina ir Jevgenijus.
O turėjo būti įprasta diena
„Mes gyvename dideliame, milijoniniame mieste. Anksčiau jis vadinosi Dniepropetrovskas, dabar – Dnipras. Čia aš gimiau, užaugau, čia gimė mano sūnus, čia buvo visas mano gyvenimas, – pasakoja Irina, o jos akyse kaupiasi ašaros. – Viskas pasikeitė vasario 24-osios rytą... Turėjo būti įprasta diena. Žadintuvas turėjo nuskambėti 6 val. 30 min. Reikėjo pažadinti Ženią, nuvežti jį į vaikams su specialiaisiais poreikiais skirtą dienos centrą. Nuo 9 iki 15 val. jie ten užsiima įvairiomis veiklomis, o aš tuo metu dirbtu – Juridiniame koledže dėstau istoriją. Tačiau tą rytą pažadino ne žadintuvas. 5 val. 40 min. rusai ėmė bombarduoti oro uostą, nuo mūsų esantį vos už 15 minučių kelio. Nuo smūgio bangos drebėjo stiklai, visas 16 aukštų namas. Buvo labai baisu...“
Irina iškart įsijungė telefoną, feisbuką – įrašų gausa patvirtino: prasidėjo karas. Atsibudusį sūnų nuramino, pasakė, kad šiandien niekur neis, abu liks namuose, tad jis gali dar pamiegoti. „Siaubo apimta ėmiau skambinti draugams, pažįstamiems. Tik tėvų nežadinau (tėčiui 90 metų, mamai 85-eri). Jie gyvena nedideliame miestelyje už 70 kilometrų. Internete mačiau, kad ten sprogimų nebuvo, tad nusprendžiau jų negąsdinti. Tegul dar tris valandas pas juos nebūna karo“, – prisimena Irina.
Antrasis šokas
„Tai buvo šokas, kurį sunku perteikti, – sako Irina. – Aš istorikė, bet mintis, kad apie karą žinosime ne vien iš knygų, o pamatysime jį savo akimis, net į galvą netėjo. Kokias dvi savaites negalėjau patikėti, kad tai vyksta mano šalyje, mūsų laikais.“
Irina neslepia – pirmomis dienomis visiškai nusviro rankos. Kam kažką daryti, tvarkytis namuose, jeigu rytoj atlėks raketa ir viską sunaikins. „Mane palaikė tik tai, kad turiu sūnų, kuriam esu reikalinga, kuris be manęs prapuls. Todėl keldavausi, prisiversdavau ruošti maistą, kažkuo užsiimti“, – sako ji.
Antruoju, dar stipresniu šoku Irinai tapo žinia, kad rusai Ukrainą pradėjo pulti iš Baltarusijos teritorijos. „Rusų armija į Kyjivą, Černihivą ėjo būtent iš Baltarusijos. Mūsų požiūris į Rusiją visada buvo atsainus, ypač po Donbaso, Krymo, bet kad kareiviai ateis iš Baltarusijos, to tikrai niekas nesitikėjo“, – neslepia moteris.
Namuose nesijautė saugūs
Pavojaus sirenos kaukė vis dažniau. Draugai Iš Izraelio patarė ypač saugotis dūžtančių langų. Net jeigu raketa pataikys ir ne į jų namą, nuo sprogimo bangos gali išdužti langai, o smulkios stiklų šukės susmigti į kūną. „Iš pradžių slėpėmės vonioje, bet mus perspėjo, kad keramikinės plytelės – tas pats stiklas. Netiko ir prieškambaris, nes ten spinta su veidrodžiu ir durys į virtuvę su stiklu. Liko siauras koridoriukas. Nakčiai jame klojom patalynę ir gulėmės vienas šalia kito ant šono. Rytą skaudėjo ne tik nugarą, bet visą kūną, tačiau kitos išeities nebuvo“, – prisimena Irina. Ir dieną, pasigirdus sirenoms, ten sėdėjo, skaitė knygas, sprendė kryžiažodžius. Sirenos kaukė dažnai, kartais nesiliaudavo ir po dvi valandas. Ženiai tiek ištverti buvo labai sunku.
„Mane psichologiškai palaikė tai, kad yra sūnus, kuriam reikia padėti, ir tai, kad po dviejų dienų atsinaujino darbas per nuotolį. Nusprendėm: studentai nekalti dėl to, kas atsitiko, o gyvenimas turi tęstis. Paskaitos per Zoom programą vyko iki mokslo metų pabaigos“, – sako Irina.
Karas nesiliovė. Jevgenijaus sveikata ėmė blogėti – vaikinas pradėjo vilkti koją, prastai miegojo. Neurologas patarė vykti į reabilitacijos centrą. „Balandį išvažiavom į Vakarų Ukrainą, Lvivo sritį, kur yra toks centras. Iš pradžių ten buvo ramiau, bet paskui, kai Ukrainą pradėjo pasiekti ginklai iš Vakarų (per Lenkiją ir, žinoma, per Lvivą), rusai ėmė bombarduoti geležinkelį, stotis“, – pasakoja Irina ir prisimena, kad iš reabilitacijos vėl grįžo į Dniprą, į savo namus.
Bombos sproginėjo ir čia. Rusai atakavo karinius dalinius, bet raketos ne visada pasiekdavo taikinį, galėjo nukristi bet kur. Vieną ankstų rytą šalia jų namo, vaikų žaidimo aikštelėje, pažiro numuštos raketos nuolaužos.
Draugų pagalba
„Vilniuje gyvena mano bičiulė Ela. Kažkada seminare susipažinom, o paskui bendravome feisbuke. Tik prasidėjus karui vis kvietė į Vilnių. Nevažiavom, tikėjomės, kad karas ilgai netruks“, – pasakoja moteris.
Vis dėlto po tų raketos nuolaužų vaikų žaidimo aikštelėje ilgai atsikalbinėjusi Irina pagaliau apsisprendė. „Ir aš galiu išeiti iš namų ir negrįžti, o Ženia liktų vienas užrakintas bute...“ – svarstė moteris. Įsitikusi, kad tėvais pasirūpins netoliese gyvenanti giminaitė, aplankys sesuo, Irina internetu nusipirko bilietus iki Lvivo. Būtiniausi daiktai, dokumentai sutilpo viename lagamine ir kuprinėje. Jevgenijui viską pateikė kaip kelionės nuotykį. „Matai, kas čia vyksta. Važiuosim pas Elą į svečius“, – įkalbinėjo sūnų.
Kelionė traukiniu iki Lvivo truko 20 valandų. Po paros autobusu išvažiavo į Varšuvą. Ten pasisiūlė padėti kitas feisbuko draugas. „Su tuo žmogumi niekada nebuvau susitikusi, tik feisbuke bendravom. Jis puikiai žinojo mano situaciją ir pažadėjo rasti, kur Lenkijoje mums pernakvoti, – pasakoja Irina. – Rado pažįstamą, šis – savo pažįstamą – ketvirtą žmogų šioje grandinėje, kuris turėjo mus sutikti autobusų stotyje.“
Po 9 valandas iki Varšuvos trukusios kelionės autobusas sustojo kitoje stoties pusėje, o Irina neturėjo net to žmogaus telefono, tik per mesendžerį su juo bendravo. Buvo 23 valanda. „Nuėjom į stotį. Ten radom vaikiną, kuris ukrainiečiams dalino SIM korteles. Jis mus nuramino, įdėjo kortelę į telefoną, pajungė internetą ir aš iškart susisiekiau su mus pasitikti turėjusiu žmogum“, – pasakoja moteris. Iriną su sūnumi jis parsivežė į savo namus, apnakvydino. Vidurdienį jiedu jau sėdėjo iš Varšuvos į Lietuvą vykstančiame autobuse.
Vilniuje karo bėglius pasitiko Ela. Porą dienų jiedu čia pasisvečiavo, apžiūrėjo miestą, Migracijos tarnyboje susitvarkė formalumus. Su LND pirmininku I. Mačiuku sutarusi dėl bičiulės su sūnumi apgyvendinimo, Ela juos nuvežė į Šventąją.
Mintys apie ateitį
Irina neslepia – tiek ji, tiek Jevgenijus ilgisi namų, tačiau kada galės grįžti į Dniprą, net nedrįsta spėlioti. Moteris sako pradedanti žvalgytis buto Vilniuje, ar netoli jo. Jeigu sūnus galėtų lankyti kokį dienos centrą, ji bandytų susirasti darbą.
Jevgenijaus negalia – nuo gimimo. Irinos nuomone, cerebrinis paralyžius – ne visiškai tiksli diagnozė, negalavimų yra ir daugiau. Vaikystėje Ženia labai sunkiai vaikščiojo, todėl iš pradžių mokėsi namuose, o po operacijos ėmė lankyti mokyklą. „Tačiau kai prasidėjo tikslieji mokslai, perkėlėme į dienos centrą“, – pasakoja motina. Pasak jos, sūnus skaityti, rašyti moka, o matematika, fizika, chemija – ne jam, todėl ir nusprendė be reikalo jo netraumuoti.
Irina sūnumi rūpinasi pati. „Ženia pats pavalgo, gali pasilikti kelioms valandoms, mėgsta žaisti kompiuteriu, tačiau vienas išeiti niekur negali“, – sako ji.
Jevgenijui nustatyta II neįgalumo grupė. Lietuvoje jo negalia kol kas nėra patvirtinta. Reikia sulaukti, kol iš Migracijos tarnybos gaus patvirtinimą apie suteiktą laikinąją apsaugą.
Irina sako, kad karas privertė daug ką permąstyti, pervertinti. Ir skaudžiai suvokti, kad taika yra pati didžiausia vertybė.
Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
