Paskutinėmis rugpjūčio dienomis, kurios pasitaikė itin saulėtos, Šventosios mokymo ir reabilitacijos centro salė pakvipo žolynais. Per 5 kūrybinės stovyklos dienas 10 kurti mėgstančių žmonių su negalia iš paprastų žolynų surišo puikiausių figūrų, baltiškų ornamentų, pasigamino papuošalų. Daugelis jų sakė įgyta patirtimi pasidalinsiantys ir su savo likimo bičiuliais.
Įkvėpė meilė žolynams
Kūrybinei stovyklai „Baltų simboliai“ pakviesta vadovauti tautodailininkė Gintvilė Giedraitienė apie savo aistrą augalams gali pasakoti dienų dienas: „Mane visada labai traukė augalai. Aš tokia labiau intravertė, su tėvais išvažiuodavau paauglystėj, nori pabėgti nuo jų, ir varai į mišką ar aplink ežerą, kol nebijai. Išeidavau į mišką ir prisirinkdavau. Mama išmetinėdavo tas žoles, bardavo – dulkes renka“, – prisimena G. Giedraitienė. Moteris pasakoja, kad vėliau ją labai sužavėjo verbelės iš natūralių augalų, kurių pažiūrėti važiuodavo į Vilnių iš Kauno. „Aš alpdavau nuo tų pastelinių atspalvių. Bet dar nesupratau, kad jau čia ir bus mano likimas su tom žolelėm“, – atvirauja moteris. Tautodailininkė pabrėžia, kad jos kūryboje ornamentai yra susiję su baltų simbolika, kuri ir įkvėpė pradėti kurti: „Man to reikėjo. Tų senųjų ženklų, augalų, ir reikėjo būti gamtoje. Man esmė ne floristika, man esmė tie gyvybės medžiai, tos saulės. Aš kažkaip senovės žmogus daugiau esu, bet per save praleidžiu. Aš darau tai, kas man gražu, ir atsiranda žmonių, kuriems taip pat gražu.“
Moteris sako, kad tas kelias atėjo ne iš karto. Kol atrado savitą kūrėjos braižą, ji mokėsi istorijos, dailės, dirbo kultūros įstaigoje. Dabar yra kviečiama ir kitus pamokyti, jos darbų užsisako užsienyje gyvenantys lietuviai.
Pynimas iš žolių ramina, suteikia gerų emocijų.
Darbas reikalauja fantazijos ir kruopštumo
Ir stovyklos dalyviai, susirinkę iš visos Lietuvos, užsikrėtė ta meile žolynams. Daugelis stebėjosi, kiek grožio galima sukurti iš paprastų gamtos turtų. Įdėjus šiek tiek fantazijos, kruopštumo, vedant meile savo darbui spinduliuojančiai vadovei, per keletą stovyklos dienų iš paprasčiausios žolės gimė įdomiausi ornamentai, puošti paukšteliais, pagražinti natūraliais žiedeliais, smilgomis, samanėlėmis, originalūs papuošalai. Jau antrą stovyklos dieną, perpratę techniką, kūrėjai ėmė kurti skirtingus kūrinius. Jų įvairovė nustebino net ir vadovę. „Labai šauniai dirba, visi kūrybingi žmonės. Kartais pamatai ir ko pati nedarius. Turbūt čia neatvyksta tie, kuriems nepatinka“, – prisimena G. Giedraitienė.
„Kruopštus darbas, reikia ir kantrybės turėti, bet labai smagu, ypač būry“, – įspūdžiais dalijosi kėdainiškis Romualdas Rimavičius. Vienas iš jo mėgstamų užsiėmimų – pynimas iš vytelių. Pinti išmoko draugijoje, o vėliau tai išaugo į didesnį hobį, iš kurio gali jau ir šiek tiek uždirbti, tik laiko vis trūksta. Tad ir pinti iš žolynų jam buvo malonu. Jo manymu, vyresnio amžiaus ar negalią turinčiam žmogui labai svarbu turėti mėgiamą užsiėmimą ir būti tarp žmonių. R. Rimavičius noriai lankosi Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos rengiamuose užsiėmimuose, būreliuose, yra aktyvus dainuojamosios poezijos būrelio narys. „Sėdėtum prie lango ir žiūrėtum, o čia ateinam, susitinkam būry, savo eiles paskaitome, kas ką sukūrę, dar kas sugalvoja melodiją“, – svarsto R. Rimavičius.
Sudėtingiausia – pasirūpinti tinkamos žolės
Antanas Montvilas taip pat atvyko iš Kėdainių. Vyras pina sodus, siuvinėja, užsiima semigrafija, susidomėjo ir pynimu iš žolynų. „Pasiūlė pirmininkė. Pasižiūrėjau: kas čia per naujovė. Sudomino. Pastaruoju metu vis ieškau naujovių. Sūnus juokiasi: 9 amatai, 10 badas. O aš ne dėl to, kad uždirbti, bet įdomu paprasčiausiai“, – pasakoja vyras. Antanui pinti iš žolynų patiko, bet jis sako nežinantis, ar ateity tuo užsiims – sunku viską suspėti. Bene sudėtingiausia – prisirinkti žolių. Dar ir žiedų reikia, ir visokių smulkmenų. Paskui dar kažkur visą sudėti.
Jam pritaria ir vadovė: iš tikrųjų rinkti žoles yra fiziškai sunkus darbas. Juolab kad jų reikia daug. Be to, reikia daug žinoti. Dar labai svarbu žolynus tinkamai išdžiovinti. „Yra daug niuansų, paslaptėlių. Aš kaip tas Dievo vabalėlis – niekada nežinau, kiek prisirinksiu“, – mintimis dalijasi G. Giedraitienė. Tačiau, jos teigimu, iš to, kas yra gamtoje, galima padaryti neįtikėtinų dalykų, net ir kilimą nuausti.
Perduos savo žinias kitiems
Iš Šiaulių rajono neįgaliųjų draugijos Meškuičių padalinio į stovyklą atvyko taip pat 2 moterys. Dalija Beruta Ulinskienė sako, kad jos nenustebino vadovės pasiūlyta kūrybos technika, nes pati yra išbandžiusi daugybę dalykų. „Aš visas atliekas panaudoju antram gyvenimui. Daug metų dirbau darželio direktore, projektus tokius darydavome, – pasakoja D. Ulinskienė. – Visą gyvenimą man patiko tas dalykas. Ir čia jau suprantu, kad reiks eiti į mišką, ieškoti, rinkti. Įsivaizduoju, kokį darysiu pirmą darbą – bus mano lankomo folkloro ansamblio 25-metis, aš papuošiu klėtį.“
„O aš pirmininkei dovaną parvešiu“, – pertaria Gražina Steponavičienė. Ji puola girti bičiulės kūrybingumą ir rodo telefone jos išpuoštas patalpas, dekoracijas miestelio šventėms ir pan.
„Abi pirmą kartą tokioje stovykloje. Gavome pasiūlymą ir labai džiaugiamės. Bet matot, Šiaulių rajone yra daug padalinių ir gabių žmonių yra, daug tai negalime taip jau naudotis. Pirmininkė pasakė, žinokit, turėsit viską perduoti kitiems, ką išmokot. Tai mes su mielu noru“, – sako D. Ulinskienė.
Sudomino neįprasta kūrybos rūšis
Marijampolietė Irena Ramanauskienė labai mėgsta įvairius rankdarbius, bet labiausiai – mezgimą. Moteris pasakoja savo polinkį į kūrybą atradusi kai išėjo į pensiją. Lankė floristikos kursus, Trečiojo amžiaus universitete mokosi dailės technologijų, taip pat dalyvauja Marijampolės neįgaliųjų draugijos būrelio „Fantazija“ veikloje, kur taip pat moterys kūrybai naudoja labai daug natūralių medžiagų: apmezga akmenis, daro iš sagų paveikslus ir dar daug visko. I. Ramanauskienė sako, kad jai patinka tai, kas natūralu: „Parsivežam iš Šventosios akmenų, pagalių, iš miško – kankorėžių. Aš iš karto pamatau, kad galiu kažką padaryti.“ Dėl to ją patraukė ir žolynai. Be to, buvo labai įdomu, nes tokio darbo nebuvo dariusi. Jau dabar sako galvojanti, kad kitąmet reikės pasirūpinti žolių.
Lietuvos neįgaliųjų draugijos projektų koordinatorė Saulė Vėjelienė sako, kad pynimo iš žolynų stovykla surengta jau antrą kartą. Ją finansuoja Neįgaliųjų reikalų departamentas. Pirmą kartą buvo didelis susidomėjimas, nes tai visiškai nauja kūrybos rūšis. Kita vertus, tas naujoviškumas glaudžiai susijęs su mūsų senove. Be to, pynimas iš žolynų nereikalauja jokio specialaus pasirengimo ar ypatingų įgūdžių, bet galima sukurti labai įvairių darbų. Tai yra labai atpalaiduojantis užsiėmimas, paskatina būti gamtoje, rinkti žoles. „Džiugu, kad tokiose stovyklose įgytos žinios pasklinda po neįgaliųjų draugijas. Šiemet buvo pakviesti dalyvauti visai kiti žmonės ir smagu, kad prisijungti išdrįso ne tik moterys, bet ir vyrai“, – sako S. Vėjelienė.
Stovyklos akimirkos.
Aurelija BABINSKIENĖ
Autorės nuotr.
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
