Neįgaliojo vežimėlis netrukdo įveikti maratoną

Maratone dalyvavo neįgaliųjų vežimėliais judantys žmonės ir jų asistentai.

Įtrauktis ir įvairovė
Nustatymai

Pastaraisiais metais vis daugiau žmonių atranda sportą, įsitraukia į aktyvias veiklas. Ne išimtis ir negalią turintieji. 21 ar netgi 42 kilometrų trasa neišgąsdino neįgaliųjų vežimėliais judančių žmonių, pasiryžusių dalyvauti „Vilniaus maratone“, sutraukusiame per 9 tūkstančius bėgikų. 

Įkvėpė patirtis užsienyje

„Keliaudama po pasaulio maratonus jau prieš daugiau nei 4 metus atkreipiau dėmesį į asmenų, turinčių negalią, gausą šiuose renginiuose. Ypač daug tokių žmonių pastebėjau Italijoje“, – sako Ingrida Voicechovska, kuriai ir kilo mintis į maratono bėgimą įtraukti negalią turinčius žmones.

Jos teigimu, ten, kur jai teko dalyvauti (iš viso yra įveikusi 128 maratonus 34-iose šalyse), nieko nestebina, kad ir neįgaliųjų vežimėliais judantys žmonės (dažnai su pagalba) įveikia pilną distanciją – 42 kilometrus. Šią idėją padėjo įgyvendinti ir tai, kad Ingrida dirba Vilniaus visuomenės sveikatos biure. Buvo nutarta į jo įgyvendinamą projektą „Ruoškis bėgti“ įtraukti grupę fizinę negalią turinčių asmenų ir taip padėti jiems pasiruošti dalyvauti „Vilniaus maratone“.

Kurį laiką žmonės su negalia, prisijungę prie kitų maratono entuziastų, ruošėsi bėgimui (važiavimui vežimėliu arba triračiais). Atsirado ir nusiteikusių įveikti visą trasą. Vis dėlto planus pakoregavo blogas oras, tad pora maratono dalyvių ir 6 jų asistentai apsiribojo pusmaratoniu. „Bėgome ne dėl rezultato, bet kad dalyvautume. Judant yra viena, o sėdint vežimėlyje visai kas kita – greit galima sušalti“, – sako I. Voicechovska.

Lietus nesutrukdė dalyvauti maratone.

Norėtų įveikti visą trasą

21 kilometrą pats, be jokios pagalbos, įveikė Mindaugas Kraulaidis ir Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos prezidentas Kęstutis Skučas. M. Kraulaidis sako beveik metus nesportavęs, tad dalyvauti maratone jam buvo iššūkis. Tiesa, prieš varžybas pasitreniravo. „Labai patiko bėgti su visais bėgikais, pirma tokia patirtis tarp tokios masės“, – sako vyras.

Mindaugas sako kėlęs sau tikslą pusmaratonį įveikti per 3 valandas. Ir jam pavyko. Ilgesnė nei 20 kilometrų trasa jo negąsdino – stovyklaudamas Šventojoje, jis tokį atstumą ne kartą yra įveikęs. Tiesa, trasos pabaiga nebuvo lengva, nes reikėjo įveikti nemažą įkalnę. Be to, tokioms varžyboms reikia pasiruošti – susirasti specialias pirštines ir pan. „Specialių pirštinių pirkti negavau, prisitaikiau dviračio kamerą“, – pasakoja Mindaugas.

M. Kraulaidis norėtų ir visą maratoną įveikti, įrodyti sau, kad gali. „Man yra įdomiausia įveikti save. Būtų labai įdomu dalyvauti tokiose varžybose užsienyje“, – sako Mindaugas. Vyras yra išbandęs ne vieną sporto šaką ir įsitikino, kad negalia nėra priežastis nesportuoti, nebent sveikatos būklė neleistų. Atvirkščiai – žmogui su negalia sportas yra būtinybė, kad ir likusios sveikatos neprarastų.


Svarbu – dalyvauti

4 žmonės neįgaliųjų vežimėliuose su puikia asistentų komanda stojo prie 5 kilometrų trasos. Kartu su jais bėgo ir Eugenijus Plioplys, kuris trasą įveikė puikios nuotaikos ir žadėjo kitais metais bėgti 10 km. „Toks jausmas, kad jau nešlubuoju“, – prisimena Ingrida jo per treniruotę ištartą frazę.

Sėkmingai šį atstumą įveikė ir broliai dvyniai Vaicekauskai, iš kurių vienas juda neįgaliojo vežimėliu. Jiems pavyko pasiekti tikslą – 5 kilometrus nuvažiuoti per 30 minučių.

Būrelis sportininkų neįgaliųjų vežimėliuose, palaikomi savo artimųjų, stojo ir prie 200 m trasos. Ją smagiai numynė ir triračiais judantys sportininkai. Na, o linksmoji Inga Filipovič užkūrė visą palaikymo fiestą.

„Smagu, kada visi kartu galime išmėginti jėgas, siekti rezultato! Šiemet, kaip niekada anksčiau, kartu su visais bėgikais dalyvavo ypač daug žmonių su negalia. Dalis trasas įveikinėjome savarankiškai, dalis su kitų pagalba, bet kartu! Tas šaunu! Tas veža! Taip turi būti!“ – įspūdžiais dalijosi Ginta Žemaitaitytė, maratone įveikusi simbolinius 200 metrų.

Pasak Vilniaus visuomenės sveikatos biuro darbuotojos I. Voicechovskos, atsiliepimai po maratono buvo puikūs. „Žmonės pradeda svajoti. Jie nori ir kitais metais dalyvauti, ir įveikti dar daugiau“, – sako maratono entuziastė.

Emilija STONKUTĖ
Organizatorių nuotr.

 

Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje