Švedijos ambasadoje surengta diskusija „Ar tikrai kovoti verta?“ Kalbėtasi apie tai, ar gali vieno žmogaus ar nevyriausybinės organizacijos kreipimasis ir pastangos pakeisti situaciją ir taip padėti kitiems. Įvairūs pavyzdžiai rodo, kad tikrai gali.
Išgirdo nesuprantamų sąvokų sąrašą
Alytaus autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovė Klementina Gruzdienė situaciją keisti pradėjo nuo savęs. „Prasidėjo karantinas, vaikas su sunkia negalia, negaliu dirbti, negaliu išsimiegoti, reikia pagalbos. Sugalvojau praeiti sistemą, kad galėčiau ne tik sau, bet ir kitoms mamoms papasakoti, kaip tai veikia“, – patirtimi dalijasi Klementina. Ji kreipėsi į savivaldybę sakydama, kad reikia pagalbos ir išgirdo vardijant paslaugas, apie kurias nieko nežinojo. Pirmą kartą tiesiog padėjo ragelį. Kitą kartą paskambino pasiruošusi, išsiaiškinusi sąvokas ir tik tuomet prasidėjo diskusija. Pasak K. Gruzdienės, savivaldybės turėtų suprasti, kad šeimos nėra vadybininkės, su jomis reikia kalbėtis konkrečiai ir pačių paklausti, ko reikia. „Mūsų apklausa parodė, kad 8 tėvai iš 10 nežino, kad gali gauti paslaugas, apie kurias skelbia savivalda“, – stebisi ji.
Klementina sako mananti, kad šiuo metu savivaldybės bendravimas su šeimomis yra pasikeitęs. Veikia šeimos komisija, išleistas lankstinukas ir daugiau žmonių žino apie galimybę gauti paslaugas.
Su panašia situacija susidūrė ir profesorius, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys Jonas Ruškus, kai prireikė pagalbos tėvams. „Pagalbos sistema nėra suderinta su tuo, ko žmogui reikia. Negirdėjau, kad paklaustų, ko jums reikia. Tai būtų žmogaus ir sistemos susijungimo raktas“, – sako profesorius.
Diskusijoje kalbėta, kaip vieno žmogaus ar organizacijos iniciatyva gali paskatinti pokyčius.
Ne visada reikia kovoti
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai atstovaujantis Andžejus Ravanas pabrėžė, kad ne visada reikia kovoti, kartais užtenka paprašyti. Pavyzdžiui, atsirado programėlė, per kurią patogu apsipirkti, bet ji buvo nepatogi regos negalią turintiems žmonėms. „Iki šiol pritaikyti interneto svetaines visiems privaloma tik viešojo sektoriaus atstovams. Mes, keli neregiai, parašėme laiškus, pasakėme kad pirktume čia, paaiškinome, kas negerai. Iš karto buvo sureaguota ir pataisyta“, – džiaugiasi Andžejus. Jo teigimu, ir vėliau, nors niekas daugiau laiškų nerašė, programėlės kūrėjai savo iniciatyva ją vis tobulino.
„Dažnai pasitaiko situacijų, kad norisi piktintis, bet kartais žmonės nuoširdžiai nori padaryti aplinką prieinamą, tik nežino, kaip tai padaryti. Jie nesinaudoja garso skaitymo programa ir negali patikrinti“, – svarsto A. Ravanas.
Tenka įsikišti kontrolieriui
Kad kartais užtenka atkreipti dėmesį į vieną ar kitą problemą sako susidūrusi ir lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė. „Būna, kad kai kurie nėra susidūrę, nežino, kaip padaryti ir pasikalbėjus ima spręsti problemą, bet kiti puola į gynybiškumą – nieko mes nežinome ir nedarysime. Tada žmogus ir kreipiasi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą“, – pasakoja kontrolierė. Ji pateikia ir pavyzdį – Registrų centre dirbančiai darbuotojai nustačius mažesnį darbingumo lygį, ji paprašė darbdavio pritaikyti sąlygas – perskirstyti funkcijas tarp skyriaus žmonių, kad galėtų dirbti nuotoliniu būdu. Iš pradžių darbdavys pasakė, kad to negalima padaryti. Tačiau pradėjus tyrimą, pareiškėja paprašė jį nutraukti, nes darbdavys surado galimybių perskirstyti funkcijas ir problema išsisprendė.
Kita situacija – teatro aktoriui buvo nustatytas 40 proc. darbingumas ir darbdavys pasiūlė jam dirbti puse etato. „Kaip čia reikėtų elgtis – ar pusę teksto išmokti, ar iš pusės spektaklio išeiti“, – stebėjosi aktorius. Kai žmogus kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, teatrui buvo pasiūlyta atsiimti savo pasiūlymus. Pasak B. Sabatauskaitės, dažnai manoma, kad sumažinus darbingumą, reikia trumpinti ir darbo laiką, bet taip nėra. Geriausia tokiais atvejais tartis su asmeniu ir remtis gydytojo išvada, kurioje nurodoma, ko konkrečiai žmogus negali dirbti. „Yra daug atvejų, kai žmonės kreipiasi ir pagerina situaciją kitiems“, – sako B. Sabatauskaitė.
Kovoti verta
„Esu tikra, kad kovoti verta, kai nėra dialogo, kai nėra intencijos išklausyti, nėra užduodama klausimo, ar reikia ir kokios pagalbos reikia. Ir dažnai kovoti reikia su viešuoju sektoriumi, kuris iš tikrųjų turi tarnauti žmogui Lietuvoje“, – sako socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Justina Jakštienė.
Jos teigimu, dažnai Lietuvoje žmogus yra paliktas vienas prieš viešąjį sektorių ir nėra, kas galėtų sukoordinuoti ir suformuoti normalia kalba, kokios paslaugos galėtų jam būti teikiamos. Pasak viceministrės, negalios reforma turėtų padėti spręsti šią problemą – žmogus vienoje vietoje gautų visą informaciją, kuri iš karto pasiektų ir institucijas.
Pasak Švedijos ambasadorės Inger Buxton, apie 20 proc. Švedijos visuomenės gyvena su negalia. Todėl nors yra progresas ir Švedijoje, ir Lietuvoje, labai svarbu tęsti darbą šioje srityje.
„Kai žmogus su negalia imasi tam tikros veiklos, tai yra ne tik siekis tam tikroje situacijoje keisti ir keistis, bet ir visuomenės mokymas, kad žmonės su negalia yra visaverčiai visuomenės nariai ir jų teisės yra tokios pat, ir tai nėra privilegija, tai yra būtinybė“, – sako Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė.
Emilija STONKUTĖ
LNF nuotr.
