Baltais, minkštais žingsneliais artėja Kalėdos. Gražiausia metų šventė sielą pripildys šviesos ir džiaugsmo. Tačiau... liūdesio kristalėliai čeža viduje: tenka atsisveikinti su gera drauge „Bičiulyste“.
Mūsų draugystė prasidėjo senokai, prieš gerą dešimtmetį. Tačiau vertingiausias lietuviško žodžio tapybos pamokas gavau Šventojoje vykstančiuose literatūriniuose pleneruose:
Ir nesvarbu, iš kur atvykom –
Žemaičiai, dzūkai, Sūduva,
Lyg grūdą Žodį mokomės brandinti,
Kad gimtų kūdikis – knyga.
„Bičiulystės“ redaktorė Aldona Milieškienė, rašytoja Birutė Vėlyvytė, literatūros kritikė Janina Riškutė, poetė Paulina Žemgulytė mokė, aiškino:
Mums Gabijos paglosto galvą,
Pirmokai esame kely.
Kokią parinkti žodžiui spalvą,
Nuspręsti vienas negali.
O kur nuostabios ekskursijos į Telšius, Palangą ir kitur? Ekskursija į Orvidų sodybą–muziejų neleido užmigti visą naktį ir pagimdė novelę „Prakalbinęs akmenį“, pelniusią I vietą paskelbtame literatūriniame konkurse. Buvo organizuojami susitikimai su aktoriais. Atmintyje iškyla aktoriaus Petro Venslovo skaitomas Oskaras Milašius lietuviškai bei, Danutei Kuliavienei paprašius, originalo kalba. Nuostabūs vakarai prie jūros, kūrybos skaitymas, kolegų nuomonė bei kritika.
Tačiau laikas – negailestingas, Anapilin išėjo keletas žodžių dailininkų. Žemai lenkiuosi jų atminimui: jie sugebėjo pamiršti savo negalią, laikančią įkalintą kūną neįgaliojo vežimėlyje, bet buvo bejėgė prieš geležinę valią ir meilę lietuviškam žodžiui. Nes žodis:
turi kardo ašmenų aštrumo
(žodžiu galima užmušti),
turi kūdikio plaukų švelnumo
(žodžiu galima paguosti),
gali išduoti
(meilėje, kare).
Žodis turi tautybę, vos gimus kūdikiui motina įdeda jį į lūpas.
Saugokime, branginkime, puoselėkime, neskriauskime savo Žodžio. Duos Dievas dar susitiksime atgimusioje „Bičiulystėje“.
Gražina ČEKAVIČIENĖ, Jonava
