15
S, Gruo
7 Nauji straipsniai

„Vilties paukštė“ – reikalinga ir laukiama

Daug žiūrovų palaikymo sulaukė Skuodo rajono neįgaliųjų draugijos ansamblis „Krantų gėlė“.

Integracijos keliu
Nustatymai

Savo kelionę bebaigianti „Vilties paukštė“ šį kartą pusdieniui nutūpė Kretingoje. Čia suvažiavo 12 neįgaliųjų kolektyvų. Ir ne tik iš Žemaitijos. Ansambliai, kapelos iš širdies traukė mėgstamas dainas, kvietė linguoti visą salę. 

 

Linksmi Plungės rajono neįgaliųjų draugijos ansamblio „Sugrįžki, jaunyste“ muzikantai.

Nostalgiškos dainos nuteikė lyriškai

Šventę pradėjusios renginio vedėjos Danutės Tamošauskienės teigimu, visus į Kretingą suvažiavusius neįgaliuosius vienija meilė muzikai, dainai, net ir žvarbų rudens rytą išviliojanti į repeticijas, į koncertus. Šventės šeimininkas Antanas Juškėnas pasidžiaugė, kad vien dalyvių į renginį suvažiavo net 110. Dėl to net salę reikėjo keisti – iš pradžių buvo planuota šventę surengti Kartenoje.

Renginio dalyvius pasveikino Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko. Ji paragino visus atsipalaiduoti, maloniai pabendrauti, nepagailėti gero žodžio vienas kitam. Kretingos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Danutė Skruibienė pasidžiaugė, kad kultūros centras gyvas, pilnas žmonių.

Kretingos rajono neįgaliųjų draugijos Kartenos padalinio ansamblis „Šviesulys“ renginį pradėjo nostalgiškomis dainomis apie rudenį. „Mums pavargt neduoda dainos ir draugai“, – prisipažino D. Tamošauskienės vadovaujami dainininkai.

Pakruojo rajono neįgaliųjų draugijos ansamblis „Šiladis“ (vadovė Ramunė Petraitienė) taip pat buvo nusiteikęs nostalgiškai – dainavo apie meilę, vasaros ilgesį, svajones, ir... jūrą.

Na, o kaip palangiškiai be jūros? Palangos miesto neįgaliųjų draugijos meno kolektyvas „Atgaiva“ (meno vadovas Ringaudas Juozapavičius) taip pat pasirinko dainas apie mylimą miestą ir brangią jūrą.

 

Telšių rajono neįgaliųjų draugijos „Atgaiva“.

Skirtingi kolektyvai

Šiaulių rajono neįgaliųjų draugija į šventę atvežė 2 ansamblius – „Svają“ iš Kuršėnų ir „Viltį“ iš Meškuičių. B. Lazdauskytės vadovaujama „Svaja“ subtiliai išdainavo meilę gimtajam kraštui, romantiškai savo dainomis nuteikė ir Rasos Zelbienės vadovaujamas kolektyvas „Viltis“.

Klaipėdos miesto neįgaliųjų draugijos mišrus vokalinis ansamblis „Pagairė“ (meno vadovė Sigutė Lomsargienė) savo nauja programa „Tik pirmyn“ visus nuteikė optimistiškai: „Mums pavyks, aš tikiu, nors likimas ir vėto, ir mėto.“ Dar daugiau emocijų sukėlė kitas draugijos kolektyvas – šokėjų grupė „Domino“, kuri viso koncerto metu linksmino spalvingais šokiais.

Kelmės rajono neįgaliųjų draugijos meno klektyvas ,,Svajonė‘‘ (meno vadovas Romas Slunksnys) rinkosi populiarias dainas, kurios paskatino kartu padainuoti, palinguoti visą salę.

Iš vokalinių ansamblių išsiskyrė Skuodo rajono „Krantų gėlė“. Maloniai nuteikė jų pasirinktas šiuolaikiškas repertuaras, susiklausymas, subtilus dainavimas.

 

„Vilties balsai“ iš Rietavo sako mėgstantys nuotaikingą muziką.

Renkasi „linksmą muzikikę“

Iš Rietavo į šventę atvažiavo Neįgaliųjų draugijos vokalinis instrumentinis ansamblis „Vilties balsai“. Jam jau trečius metus vadovauja Vincas Varpiotas. Moterys dainuoja, vyrai pritaria instrumentais – taip galima apibūdinti šį ansamblį. „Be instrumentų mes nedainuojam, be dainavimo negrojam“, – juokauja V. Varpiotas. Kiek yra muzikantų, tiek ir groja: kas bosine gitara, kas akordeonu, triūba ar mušamaisiais. Bet iš tikrųjų to muzikavimo pritarimu nepavadinsi – moteriškėms tenka gerokai pasistengti, kad jų balsai suskambėtų. Pasak vadovo, kolektyvas renkasi „linksmą muzikikę“ iš „Duokim garo“ ar iš kur kitur pasiklausę. O progų pasirodyti yra nemažai: ansamblis koncertuoja neįgaliųjų renginiuose, senelių namuose, bendruomenės šventėse.

Kolektyvo moterys viena per kitą pasakoja labai mėgstančios muziką – ne tik šiame ansamblyje dainuojančios, bet ir chore, bažnyčioje gieda. O repeticijos nė kiek neprailgsta – ir po jų pasilikę dar vis traukia dainą, prisimena ir senovines, liaudiškas melodijas iš vaikystės. Štai Vita Šedvilienė jų moka nemažai. Iš tėvelių, kitų kaimo žmonių sako išmokusi. Moteris prisimena, kad buvo balsingi kaimynai. Susėsdavo kaimo vaikai į vežimą, kur nors važiuoja, ir vis su daina. Traukia, net visas kaimas aidi. Rietaviškių vadovas, Vitos dainų pasiklausęs, sako, ar tik nereiks keisti repertuaro – tokios jos gražios, įdomios.

Na, o moterų ansamblio senjora vadinama Pranutė Salienė, nors jau 80 metų sulaukusi, pasak vadovo, vis dar išsaugojo sopraną kaip 18-metės. Ji sako visą gyvenimą dainavusi – iš pradžių universiteto chore, paskui Rietave. Ir dabar tos veiklos nemeta. Mielai ir draugijos ansamblyje padainuoja: „Susieinam, pajuokaujam, pasišnekam“, – sako moteris.

Vos tik užgrojo Plungės rajono neįgaliųjų draugijos ansamblis „Sugrįžki, jaunyste“, vadovaujamas Aldonos Smagurienės, lyg stebuklinga lazdele mostelėjus ėmė kilnotis žiūrovų kojos, veiduose atsirado šypsenos – taip smagiai muzikuoja šis ansamblis. Vadovė sako nebaigusi jokių mokslų, nors prie muzikos ją traukė nuo mažumės. Kaimynas turėjo akordeoną, tad dar moksleivė susižavėjusi ėmė instrumentą į rankas ir po truputį mokėsi. „Kai nori, žmogus gali viską išmokti“, – sako A. Smagurienė. Ir dabar kūrinius groti plungiškiai mokosi iš klausos. Nugirsta kokią gražesnę melodiją ir pradeda repetuoti. Pasak vadovės, labai svarbu, kad pačiam būtų smagu, tada ir žiūrovai džiaugsis.

Stengiamės dainuoti „iš dūšios“

Telšių rajono neįgaliųjų draugijos meno kolektyvas „Atgaiva“ taip pat renkasi tokią muziką, kuri jiems patinka, kuri tinka šventėms ir vakaronėms. Gal todėl jų visur pilna, visur yra kviečiami.

Kolektyvo vadovė Janina Fabijonavičienė sako, kad daina turi gerai skambėti ir eiti iš širdies. „Kiekvieną dainą riekia pajausti. Dainuoti širdimi, o ne žodžiais“, – viena per kitą svarsto ansamblio dainininkės.

„Turiu neįgalumą, osteoartritas kamuoja, kad neišprotėčiau, einu dainuoti, – pasakoja Kazimiera Šorienė. – Kai žmogus tampa neįgaliu, jam su tuo yra sunku susitaikyti. Ateini į likimo bičiulių ratelį, panašios mintys, bendras pomėgis, arbatos atsigeriam, pasišnekam. Kitą kartą ir susiskambinam, paklausiam, ar viskas gerai. Ir to kartais užtenka. Jei užsidarytum namuose, susirgtum.“ Sigita Kairienė sako, kad jei ne vadovė, jei ne ansamblis, beveik neišeitų iš namų. O dainuoti traukia.

Pasak K. Šorienės, žmones vienija skirtingi pomėgiai. Pavyzdžiui, megzti galima ir namuose, bet tarp bendraminčių visai kitaip. Moteris yra pabaigusi aukštesniąją muzikos mokyklą, todėl ne tik dainuoja, bet ir, kaip pati sako, akordeoną patampo. Ji net 30 km iš Varnių į repeticijas važiuoja.

Turim dėl ko stengtis

Jau daugelį metų „Vilties paukštė“ vis tokia pati – susirenka kolektyvai, pasižiūri vieni į kitus, paploja, pasidžiaugia, tarpusavyje vienus pakritikuoja, kitais pasižavi. Vis dėlto kalbinti žmonės sako, kad nieko nenorėtų keisti.

A. Fabijonavičienė sako, kad „Vilties paukštė“ labai reikalinga ir laukiama: „Turim dėl ko ruoštis. Susirenka visi mėgėjų kolektyvai. Išeini be baimės, padarai viską nuo dūšios.“ Pasak jos, nesvarbu, kad daug metų šventė vyksta, vis tiek kasmet būna kas nors naujo – tarkim, dainos pasikeičia. Pasak vadovės, galėtų ir 2 kartus per metus ši šventė vykti.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt