13
T, Lap
10 Nauji straipsniai

Kaziuko mugė be neįgaliųjų neįsivaizduojama

Aldona Liolienė negali nemegzti.

Integracijos keliu
Nustatymai

Šių metų Kaziuko mugė nė kiek nenusileido ankstesnėms. 17 kilometrų besitęsiantis spalvų, garsų ir kvapų šurmulys priviliojo savo gaminius norinčius pristatyti kūrėjus iš visos Lietuvos, o taip pat ir iš Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos ir kitų šalių. Šiame mugės šurmuly, kaip ir kasmet, savo vietą rado ir neįgalieji. 

 

Borisas Chudinskis į mugę atvežė visą būrį angelų sargų. 

Dienos centrų lankytojų darbų įvairovė

Šį kartą neįgalieji būriavosi Katedros aikštėje. Nuolatiniai mugės dalyviai – neįgaliųjų dienos centrų lankytojai, įvairių draugijų, organizacijų nariai. Per metus jie pridaro, prikuria, primezga įvairių grožybių. Tie, kas vertina rankų darbą, būtent šiame sektoriuje galėjo nebrangiai įsigyti keramikos dirbinių, siuvinių, mezginių, floristikos darbelių. Neįgaliųjų palapinės paprastai iš kitų išsiskiria darbų įvairove.

Nemenčinės neįgaliųjų dienos centro socialinė darbuotoja Ivona Urbanovič teigia, kad Kaziuko mugė jiems geriausia proga parodyti savo darbus, susirinkti šiek tiek pinigų, kurie naudojami centro lankytojų reikmėms.

Lipdymas iš molio, mezgimas, siuvinėjimas, medžio deginimas pirografu – kiekvienas neįgalusis centre gali pasirinkti patinkančią veiklą. „Pabandome visas technikas, tačiau nieko neverčiame, žmogus pats apsisprendžia, kuo norėtų užsiimti. Ne visi mėgsta dirbti su moliu, ne kiekvienam tinka siuvimas, todėl ir darbų įvairovė didelė“, – sako I. Urbanovič. Pasak jos, ne visi ir dirba vienodai – vienas gali 10 minučių siuvinėti, kitas ir kelias valandas būna pasinėręs į veiklą, todėl užsiėmimų laiko centras neriboja.

Jaroslavas Milevskis centrą lanko nuo pat jo atidarymo. Nors iki Nemenčinės Jaroslavui tenka važiuoti apie 40 km, tačiau jis lieka ištikimas šiam centrui. Vyriškis mugėje pristatė savo degintų paveikslų. Juose – Vilniaus vaizdai.

Visą laiką mugėse galima pamatyti ir neįgaliųjų centro „Mes esame“ darbus. Jo lankytojai taip pat prikuria ir mielų molinukų, ir veltų smulkmenų ar siuvinių. Neretai darbai būna kolektyviniai – vieni lipdo iš molio, kiti glazūruoja, puošia ir pan. Vyriausioji socialinė darbuotoja Laura Žilinskienė neslepia, kad socialinės darbuotojos turi būti šalia kiekvieno, kad rezultatas būtų gražus, kad žmonės dirbinį norėtų įsigyti.

Jasiuliškių globos namų gyventojai, lankantys Vidiškių dienos centrą, taip pat prikuria molio dirbinių, floristikos darbelių, pina iš vytelių. 290 gyventojų turinčio pensionato gyventojai į centrą kasdien važiuoja kaip į darbą.

Nemenčinės neįgaliųjų dienos centras mugėje siūlo pačių įvairiausių dirbinių.

Neįgaliųjų draugijos – auksarankių ugdytojos

Grigiškių neįgaliųjų draugija – taip pat nuolatinė Kaziuko mugės dalyvė. Nepasikeitė ši tendencija ir išrinkus naują pirmininkę. Dabartinė organizacijos vadovė Aldona Voverienė entuziastingai pasakoja, kad draugijos veikla įsibėgėja – šiemet pavyko gauti didesnį finansavimą, jau renkasi draugijos ansamblis, rankdarbių būrelio moterys. A. Voverienė rodo jų išpuoštus kiaušinius, išmoningai nuveltas šlepetes, floristikos darbelius ir kt. Grigiškiečių palapinėje akį patraukia iš džinsų pasiūti krepšiai ir niekur kitur nematyti karoliai kūdikį maitinančiai mamai – jie padaryti iš natūralių medžiagų ir dar barška.

A. Voverienė pasiguodžia, kad apie 250 narių vienijanti Grigiškių neįgaliųjų draugija neturi patalpų ir kol kas spaudžiasi ankštame kambarėlyje. Tačiau ieško išeičių – bendradarbiauja su įvairiomis įstaigomis, kurios leidžia pasinaudoti patalpomis. Pirmininkė nusiteikusi optimistiškai, juo labiau kad visada padėti pasirengusios aktyvios draugijos narės Domicelė Šostakienė, Felicija Peckeliūnienė ir kitos.

Tradiciškai pilnas palapines į mugę atvežė Ukmergės ir Anykščių rajonų negaliųjų draugijos. Siūti, megzti, velti, pinti dirbiniai stebino savo įvairove.

Neįgaliųjų sektoriuje galima buvo pabendrauti ir su įvairiausomis pacientų bei labdaros organizacijomis. Vaiko širdies asociacija, „Rugutės“ fondas, Maltiečių ordinas ir kiti noriai pasakojo apie savo veiklas, kiekvienas mugės lankytojas galėjo prisidėti prie sergančių vaikų ar alkstančių senelių gerovės. O reikia jiems dar daug ko – po sudėtingų operacijų sveikstantiems vaikams trūksta ne tik sudėtingos reanimacijos įrangos, bet net ir geresnės patalynės.

Akį traukė dienos centro „Mes esame“ molinukai.

Kaziukas iš pogrindžio ištraukia kūrėjus

Čia pat aikštėje buvo galima pabendrauti ir su pavieniais neįgaliais menininkais. Vienas iš jų – kaunietis Borisas Chudinskis, prilipdes visą būrį angelų. Ir spalvotų, ir baltų kaip pieno puta. Vienas sparnais mosuoja, kitas dūdele linksmai groja. Kiekvienas vis su kitokia išraiška žvelgia, vis kitokia šypsena šypsosi. B. Chudinskis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno skyriuje vadovauja keramikos būreliui. Jis taip pat ir Kauno miesto neįgaliųjų draugijos narys. Nepaisydamas silpnėjančio regėjimo menininkas yra surengęs ne vieną keramikos darbų ir drožinių parodą, o savo patirtį perduoda kitiems likimo bičiuliams.

Visą krūvą mezginių į mugę atvežė ir grigiškietė Aldona Liolienė. Jos darbų kolekcijoje – šiltos kepurės, vasarinės ažūrinės kepuraitės, batukai, sijonai, šalikai. Vienus virbalais ar mašina mezga, kitus vąšeliu neria. Moteris sako negalinti nemegzti. „Buvo laikotarpis po ligos, kai nieko nesinorėjo daryti, tik gulėjau kaip lapas, – sako A. Liolienė, – Tas sunkus metas praėjo ir vėl paėmiau į rankas virbalus, vąšelį.“ Tačiau vis dažniau tenka stabdyti save, nes mezginių prisikaupia labai daug, o siūlai juk brangūs. Grigiškietė pasakoja anksčiau megzdavusi didelius darbus, įmantriais raštais, dabar tokių niekam nebereikia. Rankomis megzto kostiumėlio savikaina labai didelė, tiek niekas nemokės. Todėl renkasi paprastesnius, greitai padaromus darbus. „Nebėra prasmės kurti grožį, reikia daryti tai, ką perka“, – sako A. Liolienė.

Moteris pagal profesiją farmacininkė, tačiau dėl alergijos šio darbo ilgai nedirbo. O štai su mezginiais buvo priimta į anuometinį tautodailės kombinatą. Moteris dar neseniai dirbo, vis pritrūkdavo laiko. Dabar sako dažniau mielai prisijungsianti prie Neįgaliųjų draugijos darbštuolių – norisi išmokti kokios naujos technikos, pabendrauti.

Ukmergės rajono neįgaliųjų draugijos palapinėje pristatomi darbeliai – spalvingi ir įvairūs.

Darbus norėtų pardavinėti visus metus

Mugėje savo darbais prekiavusi kupiškietė Nijolė Užusienienė buvo labai nusiminusi – prekyba Katedros aikštėje vyko vangiai. Tokia tendencija pastebima jau keletą metų. Anksčiau čia būdavo tautinio paveldo statusą turinčių kūrėjų palapinės, jiems taip pat nesisekė prekyba. N. Užusienienė pabrėžė, kad neįgaliųjų organizacijoms skirta vieta kainavo tik 10 eurų mažiau nei įprastinė, tačiau ši daug blogesnė. Tam pritarė ir kiti šioje aikštėje prekiavusieji. Ne paslaptis, kad per metus primezgus, prikūrus šitiek grožybių norisi jas ne tik parodyti, bet ir šiek tiek užsidirbti, kad būtų galima nusipirkti naujų medžiagų darbui, kad atsipirktų įdėtas triūsas ir norėtųsi toliau stengtis.

Grigiškietė A. Liolienė taip pat svajoja, kad atsirastų vieta, kur visus metus būtų prekiaujama neįgaliųjų darbais, tačiau iki šiol niekas nepasiūlė bendradarbiauti, o parduotuvės užsideda didelius antkainius.

Viena iš tokių galimybų – Neįgaliųjų reikalų departamento iniciatyva sukurta interneto svetainė www.meskuriame.lt. Į ją dedama informacija apie neįgaliųjų dirbinius, įvairių organizacijų teikiamas paslaugas.

Emilija STONKUTĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt