Denis Koševoj gimė ir vidurinę mokyklą baigė Donecko srityje, Gorlovkoje. 2014-aisiais regione prasidėjus kariniams veiksmams buvo sunaikintas Deniso tėvo verslas. Šeima nusprendė bėgti iš gimtųjų vietų.
Kelionė į Lietuvą – sunki
Lietuvą šeima tuomet pasirinko atsitiktinai. Vos atvykę, pradėjo ieškoti bendrijos, kur galėtų lankytis Aspergerio sindromą turintis sūnus. Taip prasidėjo Deniso pažintis su Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos VšĮ Pagalbos ir informacijos šeimai tarnyba.
Tarnybos vadovė Algė Nariūnienė mena, kad iš pradžių Denisas buvo nedrąsus, kurį laiką visai nekalbėjo, tik stebėjo aplinką. Apsipratęs, išdrąsėjęs jis ne tik susidraugavo su visais, bet ir tapo vienu iš bendruomenės lyderių. Vis dėlto tąkart ukrainiečių šeimos viešnagė Lietuvoje netruko ilgai – pasibaigus leidimui gyventi Lietuvoje, jie buvo priversti sugrįžti į Ukrainą. Denisas nepamiršo nei tarnyboje sutiktų draugų, nei darbuotojų – siuntė jiems laiškus, nuotraukas.
Grįžusi iš Lietuvos, šeima apsistojo Charkive, tačiau ten gyventi jiems pasirodė per brangu, teko grįžti į Gorlovką.
Vasario 24 d. prasidėjus karui, jie atsidūrė pačiame įvykių epicentre. „Buvo labai baisu. Visus vyrus ėmė į vadinamosios Donecko liaudies respublikos kariuomenę. Deniso tėtis keletą mėnesių prasėdėjo namuose, bijodamas išeiti į lauką. Vos tik išėjusius jaunuolius, vyrus gaudė čia pat gatvėje ir siuntė kariauti – neparengtus, nėsyk neturėjusius ginklo rankose. Žinoma, galėjome išvykti tik dviese su Denisu, bet negalėjome palikti nei tėčio, nei katino... Taip sulaukėme liepos pabaigos, kol radome žmogų, kuris padėtų vyrui išvykti iš Gorlovkos“, – šeimos istoriją pasakoja Deniso mama Ella.
Kelionė į Lietuvą ukrainiečiams buvo ilga: teko vykti per Rusiją, tada – Latviją, kol galų gale pasiekė Lietuvą. „Denisas buvo labai išsiilgęs draugų – atvažiavome sekmadienį, o jau pirmadienį išlėkė į tarnybą. Ten jį labai gražiai sutiko“, – pasakoja moteris.
Padeda psichologė
Pasak Deniso, tarnyboje jam patinka viskas – ir draugai, ir darbuotojai, ir čia organizuojami užsiėmimai. „Darbuotojai stengiasi, kad mes nenuobodžiautume, sugalvoja įvairiausių užduočių. Vasarą daug keliavome – prie ežerų maudytis, buvome Trakuose, Kaune. Jau pažįstu ir Vilnių, galiu po jį važinėti vienas“, – pasidžiaugia vaikinas.
Vis dėlto jis neslepia, kad vertingiausios jam – individualios psichologės konsultacijos. Patirti išgyvenimai po truputį blėsta, bet jie vis dar tebėra gyvi. Psichologė padeda prisiminimus susidėlioti į lentynėles, pamiršti patirtą siaubą. „Atsiminimai vis atgyja – tiek apie karą, tiek ir apie kelionę į Lietuvą. Ne kartą mačiau rusiškus tankus, jie važinėjo tiesiog po mūsų langais. Neramu ir dėl Gorlovkoje likusių senelių, jiems labai sunku, ten sąlygos siaubingos – tai vandens nėra, tai elektros, tai šildymo. Išvažiuoti iš gimtųjų vietų jie nenori – sako, nugyvenome savo, nedaug jau mums beliko. Psichologė visada išklauso, pataria, ji įsijaučia į mano situaciją, supranta, ką išgyvenu“, – sako Denisas.
Sūnaus permainomis labai džiaugiasi mama. „Gera matyti kasdien besišypsantį Denisą – jau vien dėl jo vertėjo bėgti iš karo zonos. Ten būnant guodė tik viena: Denisas – tarsi mažas vaikas, jis iki galo nesuprato, kas vyksta aplink. Viena vertus, tai buvo gerai, sūnus jautėsi ramiau, antra vertus, jis visai neturi savisaugos instinkto, negali sėdėti tarp keturių sienų, nuolat išeidavo pasivaikščioti. Prasidėjus šaudymams, sprogdinimams nežinodavome, kur jo ieškoti. Būdavo baisu – ar jis nepakliuvo į kokią nors siaubingą situaciją? Taigi baimės, nerimo mudu su vyru patyrėme kur kas daugiau negu Denisas. Šiuo atveju negalia buvo savotiška jo stiprybė“, – pasakoja mama.
Nors Denisas Lietuvoje jaučiasi gerai, nei jis, nei šeima nespėjo atsigauti po patirto milžiniško streso. „Kol gyvenome karo zonoje, važiavome į Lietuvą, buvau susikaupusi, sutelkusi visas jėgas. Po keleto dienų Lietuvoje jėgos baigėsi – atguliau ir daugiau kaip mėnesį pragulėjau visai nemiegodama, tik žiūrėdama į lubas. Pamažu patirtas siaubas pasimiršta, tačiau manau, kad psichologo pagalbos reikėtų mums visiems“, – sako Ella.
Pritampa visur
A. Nariūnienė pasakoja, kad tarnyba teikia pagalbą ne tik Denisui, bet ir jo šeimai: vos atvykusiems nuvežta daug produktų, surinktų ankstesnėje „Maisto banko“ akcijoje. Šiųmetėje akcijoje aktyviai dalyvavo ir pats Denisas, o surinktais produktais tarnyba pasidalino su dar 23 ukrainiečių šeimomis.
Pasak A. Nariūnienės, atėjęs į tarnybą Denisas daro tai, ką ir kiti lankytojai. Jis ne tik dalyvauja užsiėmimuose, lanko individualias psichologo konsultacijas, skaito literatūrą rusų kalba, bet ir pareigingai atlieka visas jam skirtas užduotis: budi patalpose, eina pirkti maisto produktų, gamina maistą, plauna indus ir pan. Be to, jis mėgsta bendrauti su darbuotojais ir labai greitai pajunta, kuris žmogus yra nuoširdus, geras, neapsimetinėjantis.
Be kitų kasdienių veiklų, Denisas dar mokosi lietuvių kalbos. Jis jau išmokęs ne tik kai kuriuos žodžius, bet ir bando suprasti, apie ką kalbama. „Labiausiai padeda Dariaus Rakausko užsiėmimai. Jis ant lentos parašo žodį ir palieka man įrašyti vieną raidę. Visada lietuviškai pasako, kokia užsiėmimų tema, pasistengia, kad tą žodį įsiminčiau. Štai šios dienos tema buvo „ruduo“. Žaidžiant mokytis visada lengviau“, – pasakoja Denisas.
Pasak jo, gyvendamas Gorlovkoje, jis nelankė jokių užsiėmimų, nuolat sėdėjo namuose, nesulaukė pagalbos. „Čia su mumis dirba įvairūs specialistai, todėl užsiėmimai nenusibosta. Nuolatos ką nors veikiame, o aš stengiuosi aktyviai dalyvauti visur“, – kalba Denisas.
Vaikinas pasidžiaugia ir itin šiltais santykiais su kitais tarnybos lankytojais: „Man čia gera, ramu, jauku, sulaukiu tokios pagalbos, kokios šiuo metu reikia. Bijau tik dėl vieno – kad neuždarytų šios bendrijos. Neįsivaizduoju, kur dar galėčiau lankytis, kad jausčiausi taip pat gerai.“
Denisas turi dar vieną norą – susirasti darbą, tegul ir nesudėtingą. Tokiu būdu jis prisidėtų prie šeimos gerovės, kuriai kol kas tenka išgyventi iš Lietuvos teikiamos paramos.
Lina JAKUBAUSKIENĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
