Atvėrėme namus ir širdis

Senų draugų nepaliko nelaimėje

„Jau daugelį metų bendradarbiaujame su Ukrainos sergančiųjų hemofilija asociacija, turėjome bendrų projektų, tad prasidėjus karui mūsų svetainėje ir feisbuke parašiau, kad esame pasiruošę padėti hemofilija sergantiems ukrainiečiams, – pasakoja E. Šliaužys. – Prieš tai Sveikatos apsaugos ministerijoje pasiteiravau, kokios būtų galimybės gauti gydymą hemofilija sergantiems ukrainiečiams. Ministerijos atstovai mane patikino, kad gydymą jie tikrai gaus, kaip ir visi kiti atvykėliai iš Ukrainos, sergantys lėtinėmis ligomis.“

Ilgai laukti nereikėjo. Žmonės rašė, skambino ir Egidijus juos nuoširdžiai kvietė atvažiuoti į Lietuvą. Iš pradžių – į savo namus.

Sutilpo be vargo

„Pirmiausia atvažiavo mama su dukryte ir hemofilija sergančiu 9-erių metų sūneliu. Iš Lenkijos pasienio geležinkelio stoties parsivežėme juos į Kauną. Pirmą savaitę apgyvendinau savo bute. Turime keturių kambarių butą. Sūnus ir dukra buvo supratingi ir jautrūs, tad sutilpome be vargo. Kai šiai šeimai pavyko padėti susirasti būstą, pas mus apsigyveno jau antra šeima iš Ukrainos, vėliau – dar kita“, – pasakoja vyras.

Savo naujuosius draugus Egidijus lydėdavo į pabėgėlių centrą, kad jie ten užsiregistruotų, vėliau ieškojo jiems būsto. „Pirmoji šeima, kurią priglaudėme, dabar gyvena Agnės Juodytės įkurtame Vaiko raidos centre. Ten pat prisiglaudė ir antroji šeima iš Ukrainos. Jų 4-erių metų sūnelis Aleksandras serga ne tik hemofilija, bet ir yra patyręs 4 insultus“, – pasakoja Egidijus ir pasiūlo pasikalbėti su berniuko mama Katerina Slepačuk.

Katerina Slepačuk su sūneliu.

Rado ir prieglobstį, ir pagalbą

Moteris nuoširdžiai papasakojo savo istoriją: „Lietuvoje gyvename jau 8 mėnesius. Bėgti iš Putino karo niokojamos Ukrainos privertė sūnelio sveikata. Per savo neilgą gyvenimą jis patyrė daug operacijų, keliolika mėnesių gulėjo ligoninėse. Dar kūdikį Aleksandrą ištiko insultas. Vėliau insultai kartojosi, berniukui buvo diagnozuota sunki genetinės ligos hemofilijos forma. Kai prasidėjo karas, mūsų šeima pasitraukė iš Kyjivo į mažą miestelį. Tuo metu dar turėjome šiek tiek vaistų atsargų. Aleksandras negali be jų gyventi. Tačiau tame miestelyje negalėjome gauti ne tik vaistų, bet ir kokios nors medicininės pagalbos. Supanikavau. Jeigu karas tęsis, jeigu Putino armija pasieks Kyjivą, tuomet ir ten nebegausime sūnui taip reikalingų vaistų. O be vaistų jis neišgyvens!“ – pasakoja moteris.

Katia įkalbino vyrą išvykti iš Ukrainos. Šeima pasitraukė į Vakarų Ukrainą, atsidūrė prie Lenkijos sienos. „Mūsų draugai su vaikais patraukė į Lenkiją, o aš dar prie sienos pradėjau ieškoti pagalbos sūnui. Naršydama feisbuke pamačiau, kad Lietuvos žmonių, sergančių hemofilija, asociacijos prezidentas E. Šliaužys padeda žmonėms, sergantiems hemofilija. Tuojau pat jam parašiau ir gavau atsakymą. Egidijus mus pasitiko prie Lenkijos sienos ir parsivežė tiesiai į savo namus. Visą naktį kalbėjomės su juo ir jo nuostabiąja žmona Rasa.“

Katia be galo dėkinga Egidijaus šeimai. Vyras ne tik priglaudė juos savo namuose, bet ir padėjo Katerinai susirasti darbą. „Šiuo metu dirbu Kaune, Eurovaistinėje, – sako moteris. – Vaistinėje dirbau ir Ukrainoje. Dabar galiu padėti ukrainiečiams, nesuprantantiems lietuvių kalbos, įsigyti reikalingų vaistų, taip pat juos pakonsultuoti.“

Egidijus nukreipė mažąjį Aleksandrą į Vaikų raidos kliniką, kurią ir įsteigė A. Juodytė. „Mūsų sūnus gauna vaistus ir visą taip jam reikalingą gydymą“, – sako Katerina. Jos vyras Aleksandras taip pat įsidarbino šioje klinikoje. Jis atsakingas už ūkinę veiklą. Kadangi klinikoje dirba vien moterys, vyriškos rankos labai reikalingos. „Aleksandras būtų likęs Ukrainoje, bet mūsų sūnus turi daug didelių sveikatos bėdų, tad man vienai juo rūpintis būtų buvę per sunku“, – sako Katerina.

Padėjo ir birštoniečiai

E. Šliaužys papasakojo apie kitas ukrainiečių šeimas: „Trečioji šeima, kuriai stengiausi pagelbėti, buvo iš Zaporižės. Atvyko vaikinukas, sergantis hemofilija, jo močiutė, sesuo ir jaunesnysis brolis. Tuo metu pas mus gyveno kita šeima, todėl apgyvendinau juos Birštone. Iš pradžių visi apsistojo „Tulpės“ sanatorijoje, o paskui suradau žmogų, kuris priėmė gyventi nuosavame name. Ten jie gyvena iki šiol.“

Kitą šeimą – mamą ir 9-erių hemofilija sergantį sūnelį – Egidijus taip pat apgyvendino Birštone. „Kai atvažiavo vyresnysis sūnus, taip pat sergantis hemofilija, padėjau jiems susirasti ir išsinuomoti butą Kaune. Mama ir vyresnysis 22 metų sūnus dirba, o jaunėlis lanko mokyklą ir sėkmingai mokosi lietuvių kalbos“, – pasakoja vyras.

Egidijus džiaugiasi, kad mūsų valstybė apmoka visų sergančiųjų hemofilija gydymą, vaistus: „Iš pradžių mano globojami žmonės gaudavo gydymą kaip pabėgėliai, o dabar visi dirba, vaikai eina į mokyklas“. Surasti ukrainiečių vaikams ugdymo įstaigas padėjo Egidijaus žmona. Šiandien prieglobstį Lietuvoje jau rado 10 ukrainiečių, sergančių lėtine liga hemofilija.

Eglė KULVIETIENĖ

Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.