Odesos vaikų namų globotiniai mokosi nuoširdžiai šypsotis

Pagalbos reikėjo daug

„Vaikai atvažiavo išvargę, kelionė iš Odesos truko keletą parų. Tą pačią naktį ėmėmės juos apgyvendinti grupėse. Beje, nuo liepos „Šeimos slėnis“ turėjo priimti daugiau lietuvių vaikų, tačiau situacija pasikeitė atvykus ukrainiečiams. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija priėmė sprendimą pagelbėti karo pabėgėliams“, – pasakoja centro direktorė Renata Rimdžiuvienė.

Pasak jos, visi iš Ukrainos atvykę vaikai – su sunkesne ar leng­vesne negalia, nuo fizinių iki raidos sutrikimų, visiems jiems reikalinga tiek medicininė, tiek pedagoginė priežiūra. „Kartu su vaikais atkeliavo ir informacija apie jų sveikatą, tačiau pažindinamės su jais ir patys, siunčiame pas medikus, jei kurio būklė sudėtingesnė, guldome į ligoninę tyrimams. Vaikų amžius labai skirtingas, mažiausiam – 9 mėnesiai, vyriausiam – 8 metai, todėl pagalbos jiems reikia įvairios“, – pasakoja centro direktorė.

Ukrainiečių vaikams gelbsti centre dirbantys specialistai: logopedai, kineziterapeutai, psichologai ir kt. Centro vadovė džiaugiasi nevyriausybinių organizacijų teikiama pagalba, ypač daug padeda organizacija „Gelbėkit vaikus“. „Be jų pagalbos būtų labai sudėtinga. „Gelbėkit vaikus“ darbuotojai rengia įvairias edukacijas, kaniterapijos užsiėmimus. Jų dėka pas mus atvyksta ir gydytojai klounai „Raudonos nosys“, kurie praveda judesio terapijos užsiėmimus ir pan. Iš pradžių neturėjome ukrainiečių vaikams nei rūbelių, nei žaislų – visu tuo apsirūpinti padėjo organizacija „Gelbėkit vaikus“, – pasakoja R. Rimdžiuvienė.

Pasak „Šeimos slėnio“ vadovės, gera matyti, kaip ukrainiečiai vaikai atsigauna, ima šypsotis, tampa drąsesni: „Rugsėjo 1-ąją tris vaikus išleidome į mokyklą, suruošėme reikalingas priemones. Vienas berniukas iki šiol negali atsidžiaugti, kad turi savo kuprinę, rodo ją visiems, kas tik ateina į svečius. Visi vaikai lanko lietuvišką mokyklą.“

Dirbant bent trumpam pasimiršta skaudžios istorijos

R. Rimdžiuvienė pasidžiaugia, kad centre dirbančios ukrainietės pačios mokosi naujų darbo metodų, ugdo vaikus, skatina juos nepamiršti ukrainiečių kalbos. Ypač nuoširdžiai savo darbą atlieka iš Ukrainos, Sumų srities, atvykusi Tatjana K. (pavardė redakcijai žinoma). Moteris Ukrainoje dirbo ikimokyklinėje įstaigoje pedagoge bei psichologe, todėl darbas su vaikais jai – ne naujiena. Iš pradžių „Šeimos slėnyje“ Tatjana pradėjo dirbti su lietuviais vaikais, o atvykus ukrainiečiams, aktyviai prisijungė prie jų ugdymo.

Tatjanos istorija, kaip ir daugumos ukrainiečių, labai skaudi. Karo pradžią ji sutiko atskirta nuo šeimos, nuo 18-metės duk­ros, tėvų. „Gyvenome Sumų srityje. Baigusi mokyklą dukra nusprendė studijuoti mediciną rajono centre. Auginau ją viena, todėl nesinorėjo išsiskirti, išvažiavau į Sumus ieškotis darbo. Savaitgalį turėjau grįžti, o ket­virtadienį prasidėjo karas. Dvi savaites neturėjau ryšio su tėvais, dukra. Buvo labai baisu“, – pasakoja Tatjana.

Visą tą laiką moteriai teko slapstytis rūsiuose, netoliese slinko tankų kolonos, vyko gatvių mūšiai. „Būdavo – stovi eilėje prie duonos, kiaušinių, o aplink prasideda šaudymai. Nesuprasi – kas, kur šaudo, o valgyti vis tiek reikia, lauki maisto toliau. Apylinkių vyrai paėmė ginklus ir išėjo gintis nuo okupantų, civiliai gamino Molotovo kokteilius. Namo, kuriame buvau apsistojusi, langus užkalėme lentomis ir aklinai užkamšėme pledais. Aplink griuvo namai, žuvo žmonės. Tokia buvo karo pradžia“, – kalba ukrainietė.

Vos tik sulaukusi galimybės, Tatjana grįžo iš Sumų namo pas dukrą į gimtąjį miestą. Iš ten išvykti galėjo tik tada, kai pasitraukė okupantai. „Jie išslinko per tas pačias landas, per kurias ir atkeliavo. Jei ne dukra, būčiau likusi ginti Ukrainos – ginklą rankose laikyti moku. Prisiklausius istorijų iš Bučos, kitų okupuotų teritorijų, labai bijojau dėl savo vaiko. Iškeliavome iš gimtųjų vietų vos su vienu krepšiu daiktų. Tėvai trauktis kartu nepanoro – brolis tarnauja Ukrainos kariuomenėje, nenorėjo ir negalėjo jo palikti“, – pasakoja pašnekovė.

Lietuvoje – kaip namuose

Tatjana pasidžiaugė, kad Lietuva jas priėmė labai gražiai – apgyvendino, skyrė išmokas. Vis dėlto abi išsyk pradėjo ieškotis darbo. Dukra įsidarbino vienoje iš pramonės įmonių, o Tatjana – pagal profesiją „Šeimos slėnyje“. „Ukrainiečiai vaikai, su kuriais tenka dirbti, yra nuskriausti dvigubai. Negana to, kad juos paliko tėvai, jiems dar teko pamatyti karo siaubą, išgirsti sirenas, slėptis rūsiuose. Iš pradžių mūsiškiai ir Lietuvoje bijojo lėktuvų, stipresnių garsų. Nenuostabu: iki šiol panašių baimių likę ir man. Labai pamažu vaikai tampa ramesni, mokosi šypsotis, džiaugtis gyvenimu“, – sako moteris.

Pašnekovės teigimu, Lietuvoje ukrainiečiai vaikai sulaukia visos reikalingos pagalbos, čia dirba patyrę specialistai: „Cent­ro patalpos puikiai pritaikytos, vaikams labai patinka sensorinis kambarys, taip pat – išvykos į gamtą. Vyresnieji mokosi lietuvių mokykloje, mažesniems taip pat vyksta įvairūs užsiėmimai. Aš stengiuosi, kad vaikai nepamirštų ukrainiečių kalbos, per užsiėmimus primenu ukrainietiškus žodžius. Gera matyti, kad vaikai Lietuvoje nesijaučia svetimi, jie atsiskleidžia.“

Moteris sako, kad turi ko pasimokyti iš lietuvių specialistų, čia įgyta patirtimi ji jau dabar dalijasi su buvusiais kolegomis Ukrainoje. Norėdama atsidėkoti už šiltą priėmimą, Tatjana savo piešiniais puošia centro patalpas, jai labai norisi padaryti ką nors gero, gražaus, kas liktų ir jai išvykus.

„Nežinome, kiek ukrainiečiai vaikai prabus pas mus, bet jei nors kiek galėsime prisidėti prie jų gerovės, tai bus labai geras darbas“, – reziumuoja R. Rimdžiuvienė.

Lina JAKUBAUSKIENĖ

Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.