Prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje, prie pagalbos nuo karo bėgantiems ukrainiečiams prisijungė ir nevyriausybinės organizacijos. Viena jų – „Gelbėkit vaikus“, kuri pirmoji suskubo padėti į Lietuvą atvykusiems negalią turintiems našlaičiams.
NVO: lanksčiau ir greičiau
Organizacijos generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė pasakoja, kad „Gelbėkit vaikus“ jau skaičiuoja 33-iuosius darbo Lietuvoje metus. Su pirmąja krizės banga organizacija susidūrė prasidėjus koronaviruso pandemijai ir karantinui, tuomet padėti žmonėms susibūrė didžiosios pagalbą teikiančios NVO: „Raudonasis Kryžius“, „Maltos ordinas“, „Maisto bankas“, „Caritas“. „Pagrindinė mūsų organizacijos misija yra pagalba vaikams, besilaukiančioms mamoms. Prasidėjus karui, ėmėmės padėti pabėgėliams iš Ukrainos. Vis dėlto norėčiau pabrėžti: per šį sudėtingą laikotarpį niekur nedingo ir Lietuvos vaikai, nedingo skurdas, mūsų vaikai su negalia. Tiesiog mūsų darbuotojams bei savanoriams darbo atsirado gerokai daugiau“, – sako R. Dičpetrienė.
Organizacija nuolat bendradarbiauja su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – iš jos ir sužinojo, kad iš Ukrainos atvyksta negalią turintys našlaičiai vaikai. „Ministerija paprašė mūsų pagalbos – iki tol, kol įsijungs kur kas sudėtingesnis valstybės pagalbos mechanizmas. Kaip NVO, esame lankstesni, greitesni, tačiau visi vaikų laikino apgyvendinimo Lietuvoje klausimai buvo derinami tarp dviejų ministerijų – Ukrainos ir Lietuvos, mes buvome tik pagalbininkai. Tai nebuvo mūsų ar pavienių žmonių iniciatyva – mūsų valstybė prisiėmė atsakomybę už ukrainiečius vaikus“, – primena direktorė.
Pagalbos reikėjo daug ir įvairios
Sulaukę pagalbos prašymo, „Gelbėkit vaikus“ darbuotojai bei savanoriai išsyk ėmėsi darbo. „Išsiaiškinome, ko prireiks negalią turintiems našlaičiams iš Ukrainos. Pirmiausia teko ieškoti automobilinių kėdučių, kad mažyliai galėtų saugiai atkeliauti autobusu. Parengėme ir lauknešėlius kelionei su būtiniausiais daiktais. Tokia buvo pradžia“, – dėsto R. Dičpetrienė.
Ukrainiečius našlaičius apsiėmė priglausti dvi įstaigos – Vilniaus miesto kompleksinių paslaugų centras „Šeimos slėnis“ ir Kauno socialinės globos centras „Vija“. „Reikia suvokti, kad vaikų amžius buvo vos nuo kelių mėnesių, o Lietuvoje institucinių kūdikių namų nelikę. Įstaigos suteikė tik patalpas, bet joms reikėjo visko – nuo lovelių, patalų, iki virtuvinių baldų, virdulių, kilimų, televizorių, jau nekalbant apie sauskelnes, buteliukus, rūbelius kūdikiams. Valstybės įstaigoms visa tai įsigyti būtų prireikę poros mėnesių, mes supirkome ir surinkome iš gyventojų per porą savaičių. Reikėjo pamatyti, su kokia meile mūsų darbuotojai ieškojo patalėlių vaikų lovelėms, stengėsi, kad jie būtų gražūs... Į visa tai įdėjome labai daug širdies. Tiek mūsų, tiek priimančių įstaigų darbuotojai buvo labai atsidavę ir pasiaukojantys“, – pasakoja pašnekovė.
Džiaugiasi žmonių geranoriškumu
„Gelbėkit vaikus“ pirmiausia kreipėsi į visuomenę, kad žmonės aukotų reikalingus daiktus, pinigus. „Drabužėlių, higienos reikmenų galima surinkti iš gyventojų, bet baldelius kūdikiams ir vaikams teko pirkti – didelio jų kiekio taip lengvai nesurasi. Aukojo tiek pavieniai žmonės, tiek verslininkai. Šiek tiek lėšų skyrė tarptautinė organizacija, kurios nare esame. Jos lėšomis surengėme mokymus įstaigų, priėmusių ukrainiečius vaikus, darbuotojams. Tarptautinė organizacija tuo metu atėjo pas mus su gerąja 100 metų darbo patirtimi, mokymus vedė ekspertai, turintys daug pagalbos kritinėse situacijose atsidūrusiems vaikams patirties. Jie mokė, kaip atsižvelgti į kiekvieną vaiką, užtikrinti jo emocinį saugumą“.
Pasak R. Dičpetrienės, emocinė pagalba karo siaubą patyrusiems vaikams ne mažiau svarbi nei materialinė: „Vaikai iš Ukrainos globos namų atvyko kartu su lydinčiais darbuotojais, jie atsivežė ir savo vaikus. Matėme, kad pagalbos reikia visiems. Norėčiau pasidžiaugti, kad prie emocinės paramos atvykusiems vaikams prisijungė „Raudonos nosys“. Tai ne šiaip aktoriai, kurie tik ateina ir padainuoja ar pažaidžia su vaikais, jie praėję atitinkamus mokymus, žino, kaip suprasti krizę patyrusį vaiką. Linksmybės, žaidimai – nuostabus būdas padėti didžiulę emocinę krizę išgyvenusiems vaikams.“
Dar vienas labai pasiteisinęs emocinės pagalbos metodas – kaniterapija. Su šuniukais dirbantys žmonės vyko ne tik į „Šeimos slėnį“, bet ir laikinus migracijos centrus, į kuriuos pirmiausia patekdavo atvykėliai iš Ukrainos – ten atvykdavo ir vyresnio amžiaus, ir negalią turintys suaugę ar vaikai. „Gelbėkit vaikus“ rūpesčiu šiuose centruose atsirado vaikų erdvės. „Tai taip pat buvo nemenkas iššūkis mūsų organizacijai: per trumpą laiką reikėjo įrengti visiškai tuščias patalpas, pasirūpinti baldais, žaislais. Mūsų darbuotojams teko nemenka psichologinė našta – išklausyti daugybę skaudžių istorijų. Besilaukiančios mamos po kelių dienų kelionės net nežinojo, ar kūdikis įsčiose dar gyvas – teko kreiptis pagalbos ir į pažįstamus ginekologus. Mamoms su kūdikiais dėl streso ir patirto siaubo dingdavo pienas, pirkome mišinukus. Pagalbos reikėjo daug ir įvairiapusės“, – dėsto R. Dičpetrienė.
„Gelbėkit vaikus“ vadovė pasidžiaugia Lietuvos visuomenės geranoriškumu: „Per 15 darbo organizacijoje metų neteko susidurti su tokiu žmonių gerumu. Ukrainos nelaimė mus visus labai suvienijo. Be žmonių paramos nebūtume galėję suteikti tiek daug pagalbos Ukrainos vaikams“.
Lina JAKUBAUSKIENĖ
„Gelbėkit vaikus“ archyvo nuotr.
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
