Kochlearinė implantacija – kelias į girdinčiųjų pasaulį

Mokslo parkas
Nustatymai

Tarpdisciplininė Vilniaus universiteto mokslininkų komanda (prof. E. Lesinskas, dr. J. Mataitytė-Diržienė, dr. D. Stumbrys, dr. J. Byčkova) 2017-2019 m. atliko tyrimą „Vaikų su kochleariniais implantais socialinės integracijos iššūkiai Lietuvoje“, kuriuo siekė išsiaiškinti, su kokiais iššūkiais susiduria tėvai, vaikai ir šeimos, vaikui implantavus kochlearinį implantą.

Kochleariniai klausos implantai, galintys sugrąžinti klausą kurčiam žmogui, – vienas iš šiuolaikinio mokslo pasiekimų, padedančių spręsti įvairių sutrikimų sukeliamus iššūkius. Kochlearinis implantas – tai prietaisas, kurio viena dalis implantuojama į vidinę žmogaus ausį, o kita dalis nešiojama išorėje, panašiai, kaip klausos aparatas. Jie nestiprina turimos klausos, bet patys generuoja garsus elektroniniu būdu stimuliuodami sensorines ląsteles. Implantai padeda, kai įprastos gydymo priemonės ar įprasti klausos aparatai jau yra bejėgiai. Šis prietaisas yra pažangiausias būdas pasaulyje spręsti kurtumo problemas.

Teoriškai modernūs klausos implantai galėtų visiškai panaikinti klausos negalią ir kurtumą, deja, pasitaiko atvejų, kai fiziologiškai atkūrus gebėjimą girdėti žmogus vis tiek negirdi, nekalba. Tai rodo, kad vien medicininio indėlio šiai problemai išspręsti tikrai nepakanka. Siekiant geriausių implantacijos rezultatų, po jos turėtų laukti nuosekli, intensyvi klausos lavinimo programa. Po implantacijos būtina pasitelkti pedagogines, psichologines ir socia­lines priemones, kurios vaikui suteiktų galimybę mokytis ne tik girdėti garsus, žodžius, bet ir suvokti kalbą, pradėti pačiam kalbėti.

Pasak gausių mokslinių tyrimų, kuo anksčiau, kai yra labilesnė ir lankstesnė vaiko smegenų sistema, operuojami negirdintys vaikai, tuo rezultatai būna geresni, natūralesnis ir fiziologiškesnis organizmo prisitaikymas ir lengvesnė reabilitacija, šeimai mažiau reikia dirbti su surdopedagogais. Lietuvoje dažniausiai operuojami vidutiniškai vienų metų sulaukę vaikai, kai kurie ir anksčiau. Jauniausias Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose operuotas kūdikis buvo 10 mėnesių.

Mokslininkų teigimu, svarbu atkreipti dėmesį, kad operacija padeda ne visiems. Dažnai klausos pažeidimus lydi kitos ligos – apie 30 proc. negirdinčių vaikų turi ir kitų sveikatos prob­lemų, tarp jų – ir raidos sutrikimų. Tyrimas parodė, kad tokiais atvejais negalima tikėtis puikaus rezultato, nes toks vaikas iš principo vystosi lėčiau, turi kitų sunkių ligų, judėjimo, regos, kalbos sutrikimų. Jis girdės ir kalbės, bet ne taip sklandžiai, kaip norėtųsi.

Kochlearinės implantacijos operacija dažniausiai nebus veiksminga ir tuo atveju, jei žmogus tyloje gyvena ilgiau nei 6 metus. Ilgai negirdintis vaikas nenaudoja smegenų žievėje esančios klausos srities, todėl organizmas ją panaudoja kitiems dalykams.

Moksliškai įrodyta, kad sėk­mingas operacijos rezultatas, be ankstyvos diagnostikos ir laiku atliktos operacijos, priklauso ir nuo intensyvios reabilitacijos po operacijos, taip pat nuo klausos praradimo priežasties ir asmens negirdėjimo laiko. Negirdėjusių vaikų smegenys tos informacijos dar nepažįsta taip gerai ir prie jos turi adaptuotis. Anksčiau niekada negirdėjęs vaikas nežino, kaip turi skambėti garsas. Todėl surdopedagogas jį moko, kaip formuoti gomurį ir lūpą, kad garsus jis ištartų taisyklingai ir kalbėtų taip, kaip mes kalbame, be specifinio akcento. Taigi po operacijos prasideda intensyvus darbas su surdopedagogais, kurie moko taisyklingai girdėti ir kalbėti. Vaikas kas mėnesį turi vykti pas specialistą, kuris vertina jo raidą, besiformuojančią kalbą. Iki mokyklos vaikas turi nuolat bendrauti su specialistais ir patys tėvai turi daug dirbti su vaiku namuose.

Vaikams, turintiems implantus, gali būti sunku nustatyti garso kryptį, sunkiau išgirsti ir suvokti iš toli atsklindantį garsą, derinti žodžių linksnius, jie ne visai teisingai išgirsta ir pakartoja žodžių galūnes, nežino, kokias reikėtų vartoti. Tačiau kuo dažniau ir prie kuo įvairesnių garsų vaikas bus pratinamas nuo pat pradžių, kuo labiau jis bus lavinamas, kuo daugiau pratimų atliks, knygelių perskaitys, tuo greičiau smegenys išmoks prisitaikyti ir įsisavinti naują informaciją. Pasak Liudmilos Januškevičienės, knygos „Moderni technologija panaikina kurtumą, bet girdėti tenka mokytis“ autorės, mokymuisi girdėti svarbiausia yra artima vaiko aplinka ir bendravimas.

Laikotarpis, per kurį vaikai pradeda kalbėti, būna labai individualus, bet vidutiniškai po dvejų metų nuo operacijos vaikas jau gali aiškiai kalbėti ir dažniausiai pasiveja girdinčius bendraamžius.

Dr. Jurga MATAITYTĖ-DIRŽIENĖ
Vilniaus universitetas
Sociologijos ir socialinio darbo institutas

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt