Ar išmoksime valdyti pandemijas?

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas dr. Martynas Jakulis.

Mokslo parkas
Nustatymai

Šiandien mokslininkai kuria vis naujas vakcinas nuo koronaviruso, ieško atsakymo, ar buvo galima išvengti pandemijos krizės. O ką apie pandemiją mąsto istorikai? Kokie jų tyrinėjimai? Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas dr. Martynas Jakulis sutiko pažvelgti į epidemijų istoriją.

Maras, cholera, ispaniškasis gripas... Ar galėtume surasti istorinių koronaviruso analogų?

Įvairūs istoriniai laikotarpiai sietini su, galima sakyti, jiems „būdingomis“ epidemijomis. XIV‒XVIII a. dažna karta patirdavo, kas yra maras. XIX a. buvo būdingi choleros protrūkiai. XX a. prasidėjo ispaniškojo gripo pandemija, kurios mastai buvo suvokti tikrai ne iš karto. XXI amžius, jeigu nenutiks ko nors baisesnio, matyt, bus žinomas kaip „koronaviruso amžius“.

Bandant ieškoti istorinių koronaviruso pandemijos analogų, nepakanka kalbėti vien apie daug gyvybių nusinešdavusias ar sparčiai plisdavusias epidemijas. Geriausi pavyzdžiai, sakyčiau, yra ne Juodoji mirtis XIV a. viduryje, bet cholera ir ispaniškasis gripas. Šie protrūkiai buvo kontroliuojami kitaip nei viduramžiais ar ankstyvaisiais naujaisiais laikais. Ir anksčiau, dorojantis su maru, būdavo imamasi prevencinių priemonių (karantino, judėjimo ribojimų, užsikrėtusiųjų izoliavimo), kurios aktualios iki šių dienų. Visgi bent jau LDK centrinės valdžios veiksmai nebūdavo tokie koordinuoti ir centralizuoti, lyginant su XIX ar XX a. Laikui bėgant keitėsi ir gydymo specia­listų vaidmuo ‒ nuo daugiau ar mažiau epizodinio viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais iki centrinio XIX‒XXI a. Be to, choleros ir gripo epidemijos buvo panašios į koronaviruso pandemiją, nes plito greičiau dėl vis spartesnio susisiekimo ir „mažėjančio“ pasaulio.

Ar daug medžiagos apie Lietuvoje siautusias epidemijas randate istoriniuose šaltiniuose?

Viskas priklauso nuo laikotarpio. Viduramžiais apie epidemijas būdavo iš esmės tik užsimenama, tačiau iš vėlesnių laikų šaltinių apie jas galime pasakyti kur kas daugiau. Jie atspindi visuomenės atsaką, suvokimą, kas yra epidemija, kodėl ji kilo, kaip su ja dorotis. Paskutinio maro, siautusio Lietuvoje 1708‒1711 m., padarinius leidžia įvertinti ir palyginti gerai išlikusios krikšto bei santuokos metrikų knygos. Duomenys parodo, kaip greitai ar lėtai atsikūrė gimstamumas, buvo sugrįžta į įprastą gyvenimo ritmą, kiek epidemija buvo paveikusi kurią nors vietovę. Dar daugiau žinių esama apie jau kur kas geriau dokumentuotas choleros ar gripo epidemijas, bet apie jų poveikį Lietuvos raidai, tiesa, paradoksaliai žinome ne itin daug.

Kuo istoriškai panašios visos epidemijos? Kokiais ypatumais pasižymėjo ankstesnės epidemijos Lietuvoje?

Epidemijos paveikdavo iš esmės visas gyvenimo sritis, lemdavo ekonominio gyvenimo sąstingį, sutrikdydavo įprastą žmonių gyvenimą. Tai patiriame ir patys. Todėl vertėtų mąstyti apie epidemijas ne vien kaip apie negailestingai objektyvius biologinius reiškinius, bet ir kaip apie fenomenus, iš esmės paveikiančius žmones, jų pasaulėžiūrą, pamaldumą, išryškinančius nelygybę, nevienodas galimybes atsilaikyti prieš užklupusią negandą.

Epidemijos palikdavo ir gilius randus kolektyvinėje visuomenės atmintyje. Lietuviška medžiaga nedaug teatskleidžia apie su neganda susiduriančių žmonių psichologinę būklę XVII ar XVIII a. Visgi svarbu tai, kad žmonės tikrai ilgai prisimindavo juos ištikusią negandą. Antai praėjus pusei amžiaus po paskutinio maro buvo reprodukuojami pagal Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje esantį paveikslą sukurti paveikslėliai, vaizduojantys maro Vilniuje scenas ir primenantys apie grėsmę. Net XVIII a. antrojoje pusėje spausdintuose kalendoriuose būdavo pateikiama trumpų patarimų, kaip apsisaugoti nuo maro, o gretimuose kraštuose vykstantys protrūkiai būdavo suvokiami kaip maro „sugrįžimas“.

Epidemijos labai gerai parodo, kokie gyvybingi yra maginio mąstymo elementai. Neatsitiktinai ir šiomis dienomis susiduriame su sąmokslo teorijomis, įvairiais nepagrįstais įsitikinimais. Be to, epidemijos yra neatsiejamos nuo kaltininkų (dažniausiai ne vietinių, nepriklausančių bendruomenei) paieškų. XIV a. viduryje, Juodosios mirties epidemijos metu, būta išpuolių prieš žydus. XVIII‒XIX a. užkrečiamųjų ligų plitimas sietas su skurdu ir „necivilizuotais“ vargšais. Tokia elgsena bent iš dalies būdinga ir šioms dienoms.

Kaip atsigaudavo žmonės po ankstesnių epidemijų? Ar istorikas gali prognozuoti epidemijas?

Kiekviena epidemija turėdavo ilgalaikių demografinių, ekonominių, socialinių padarinių. Nebuvo individų socialinį ir ekonominį stabilumą užtikrinančių institucijų, todėl atsigavimas po epidemijų būdavo itin ilgas ir sudėtingas. Žvelgiant į įvairaus pobūdžio šaltinius matyti, kad į normalų gyvenimą būdavo sugrįžtama per keletą dešimtmečių.

Epidemijų prognozavimas yra epidemiologų darbas. Nuo jų iš dalies priklauso ir tai, ar ateityje neteks susidurti su tokiomis negandomis, ar pavyks joms užkirsti kelią. O istorikai gali prog­nozuoti, koks bus visuomenės atsakas, kaip epidemija išryškins opias socialines problemas.

Eglė KULVIETIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje