Jei sporto šaka yra įtraukta į paralimpinių žaidynių programą, daugiausiai dėmesio, kaip taisyklė, skiriama būtent aukšto meistriškumo sportininkams, bandantiems į jas patekti. Tačiau žaidimas rutuliais – bočia – patrauklus ne dėl paralimpinių perspektyvų. Bent jau Lietuvoje. Mūsų šalyje žmonėms su negalia tai yra puiki galimybė praleisti laisvalaikį. Bočia Lietuvoje labai populiari, visų pirma dėl to, kad žaisti gali beveik bet kuris žmogus, net ir turintis sunkią negalią. Tikriausiai ne vienas esate ją pabandęs, bet ar visi žinote šios sporto šakos istoriją?
Pradžia – Ukmergėje
Žaidimas rutuliais buvo populiarus dar antikinėje Graikijoje, o XX a. pastebėta, kad jis puikiai tinka žmonėms su negalia. Ypač – didelę negalią turintiems žmonėms. Iš pradžių bočia buvo skirta žmonėms su cerebriniu paralyžiumi, bet vėliau įsijungė ir kitas judėjimo negalias turintys sporto entuziastai. 1984 m. bočia debiutavo paralimpinėse žaidynėse.
Lietuvoje bočia pirmiausiai išbandyta Ukmergėje. Pradininku vadinamas „Vilkmergės“ klubo pirmininkas Anatolijus Kuprijaškinas. „Ukmergės klubo primininkas draugavo su švedais ir iš Švedijos atsivežė šį žaidimą. Ukmergiškiai pradėjo, o mes irgi vieni iš pirmųjų ėmėme žaisti“, – pasakojo Kauno krašto neįgaliųjų sporto klubo „Santaka“ pirmininkė Irena Sadauskienė.
Tiek ji, tiek Šiaulių žmonių su negalia sporto klubo „Entuziastas“ pirmininkas Bronislavas Volbikas teigė, kad bočia Lietuvoje pradėta žaisti daugiau nei prieš 20 metų. B. Volbikas anksčiau pats aktyviai žaisdavo, o dabar dažniau treniruoja ir teisėjauja. Jo vadovaujamame „Entuziasto“ klube kultivuojama daug sporto šakų – tinklinis, biliardas, šachmatai, šaškės ir kt.
Kuo išsiskiria bočia, kuo ji patraukli? „Tai labai prieinama sporto šaka, nes atlikti metimą galima ir sėdint vežimėlyje, ir stovint – visaip. Tai žaidimas beveik kiekvienam. Jis puikiai tinka laisvalaikiui, galima žaisti ir trys prieš tris, ir du prieš du“, – privalumus vardino B. Volbikas. Pasak „Entuziasto“ vadovo, kai Šiauliuose vyksta jo organizuojama tradicinė neįgaliųjų sporto šventė, visada atsiranda daug norinčių žaisti bočią.
Lengviau nei petankėje
Žaidžiant bočią komandos mėto skirtingos spalvos rutulius. Viena komanda – mėlynus, kita – raudonus. Tikslas yra savo rutulius numesti kuo arčiau taikinio – baltojo rutulio. Bočia panaši į kitą rutulių žaidimą – petankę, tačiau, palyginti su ja, turi žmonėms su didele negalia svarbų privalumą. „Bočioje rutuliai lengvesni nei petankėje. Petankės rutulius sunkiau mesti. Be to, juos galima, pavyzdžiui, užsimesti ant kojos ir patirti traumą“, – paaiškino B. Volbikas.
Guminiai bočios rutuliai sveria 275 gramus, plieniniai petankės – 650-800 gramų. Bočios rutulius galima ne tik mesti, bet ir ridenti. Dar vienas privalumas – galima žaisti tiek lauke, tiek uždarose patalpose.
Dabar, per karantiną, vykdyti bočios treniruočių negalima. Treniruotis gali tik aukšto meistriškumo sportininkai, o Lietuvoje bočia orientuota į masiškumą. „Kad kas iš Lietuvos važiuotų į paralimpines žaidynes – toli gražu. Ten žaidžia tie, kuriems pažeistos keturios galūnės – tiek rankos, tiek kojos. Su mažesne negalia paralimpinėse žaidynėse dalyvauti negalima“, – teigė B. Volbikas. Lietuvoje surinkti paralimpinę komandą kol kas neatrodo labai realu.
Kita vertus, norinčių tiesiog žaisti, neišsikeliant aukštų sportinių tikslų, tikrai netrūksta. B. Volbikas sako, kad jis savo klube bočios subtilybių moko maždaug 10 žmonių: „Bandau išmokyti mesti taisyklingai, išlenkti riešą, bet ne visiems tas riešas lankstosi. Reikia jausti rutulį. Vienas rutulys būna kiek sunkesnis, kitas, jau pasidėvėjęs – kietesnis. Jeigu rutulys kietas, jis riedės toliau, jei minkštas – arčiau. Yra įvairios ridenimo strategijos. Jei nori kažką pasiekti, laimėti, turi žaisti su galva.“
Čempionatas – ne visiems
I. Sadauskienė sako, kad „Santakos“ klube visi nori žaisti bočią, bet ne visi gali tai daryti vienu metu: „Iki karantino, kai dar būdavo galima treniruotis, vieni ateidavo vieną dieną, kiti – kitą. Vienu metu į treniruotę susirinkdavo apie 15 žmonių. O šiaip klube žaisti bočią moka beveik visi.“
Bočioje komandos neskirstomos į vyrų ir moterų, žaidžiama kartu. Neoficialiose varžybose prie žmonių su negalia gali prisijungti sveikieji. Rimtesnės kovos vyksta Lietuvos čempionate. Jame komandos suskirstomos į A ir B grupes. „A grupėje žaidžia žmonės su didele negalia, kurie sėdi rateliuose, kuriems sunkus paralyžius, nesveikos ir rankos, ir kojos. Jų grupėje vyksta ir pasaulio čempionatai, bet Lietuva pasaulio čempionatuose dar nedalyvauja“, – sakė I. Sadauskienė. B grupėje žaidžia visi kiti sportininkai.
Lietuvos neįgaliųjų sporto federacija čempionatą rengia tik kartą per metus, jis įvyksta per vieną dieną. Pernai pirmenybės vyko Ukmergėje. „Lietuvos čempionate yra suvaržymų, nuo klubo gali dalyvauti tik du žmonės. Tik A grupėje, kurioje rungiasi žmonės su labai sunkia negalia, klubui gali atstovauti kelios komandos. Tačiau yra klubų varžybos – mūsų klubo, Šiaulių, Ukmergės, Rokiškio, Klaipėdos. Bočia – labai populiari sporto šaka“, – patikino I. Sadauskienė. Pasak jos, klubų varžybose dažnai susirenka gerokai daugiau dalyvių nei Lietuvos čempionate.
Povilas STAKUTIS
Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos nuotr.
