Po daugiau nei metus trukusios pertraukos balandį Elektrėnuose surengtas Lietuvos kerlingo (akmenslydžio) čempionatas. Jame sėkmingai varžėsi ir neįgalieji – iškovojo sidabro medalius.
Apgaulingas įspūdis
Akmenslydis atsirado Škotijoje dar XVI a., bet kerlingas vežimėliuose pradėtas žaisti neseniai. Europoje neįgalieji akmenslydžiu užsiima nuo XX a. paskutinio dešimtmečio, Šiaurės Amerikoje – nuo 2002 m. 2006 m. kerlingas vežimėliuose debiutavo paralimpinėse žaidynėse. Šiek tiek užtruko, kol ši sporto šaka atkeliavo į Lietuvą.
„Kai vyko 2014 m. Sočio žiemos olimpinės žaidynės, man teko ten dalyvauti kaip Vyriausybės atstovui, vykau su paralimpinio komiteto delegacija. Bandėme sudėlioti, kaip galėtume atgaivinti žiemos sportą ir viena iš prieinamiausių sporto šakų pasirodė kerlingas. Pamatėme gyvai, kaip jis žaidžiamas, o grįžęs susipažinau su Lietuvos kerlingo asociacijos vadovais. Vadovauju Lietuvos aktyvios reabilitacijos asociacijai, per ją pavyko įsigyti lazdas, kuriomis stumiamas akmuo. Pradėjome treniruotis Vilniuje, Ledo rūmuose“, – apie kerlingo vežimėliuose atsiradimą Lietuvoje pasakojo vienas iš šio sporto pradininkų Aleksandras Pacevičius
Akmenslydis žaidžiamas ant ledo takelio, juo stumiamas 20 kg svorio granito akmuo su rankena. Takelio gale yra 3,7 m skersmens taikinys. Keturi komandos nariai paeiliui leidžia po du akmenis. Žaidimą sudaro 8 kėliniai, kėlinį laimi ta komanda, kurios akmuo yra arčiau taikinio centro. Kuo daugiau akmenų yra arčiau centro, matuojant nuo artimiausio varžovų akmens, tuo didesnis rezultatas. Kėlinį galima laimėti 1:0, 2:0 ir t.t. Žaidimui pasibaigus, kėlinių rezultatai sumuojami.
„Iš pradžių ši sporto šaka man atrodė keistoka, lyg valytojai valytų ledą, – prisiminė A. Pacevičius. – Tačiau aš laikausi principo, kad reikia išbandyti pačiam. Pabandęs žaisti, supratau, kad tai nėra paprasta. Galiu tik pritarti tradiciniam apibūdinimui, kad kerlingas – šachmatai ant ledo. Tai nėra tik akmens stūmimas. Reikia turėti strategiją, žaidimo viziją. Reikia jausti akmens greitį, ištreniruoti ranką, kad ji pastumtų akmenį tam tikru greičiu.“
A. Pacevičius užsiima ir slidinėjimu, tenisu, tačiau kerlingas – visai kitokia sporto šaka. Nereikia daug jėgos, kad pastumtum akmenį, bet reikia galvoti, skaičiuoti. Akmenys stumiami nebūtinai kuo arčiau taikinio centro. Jie gali būti išdėstomi taip, kad užtvertų kelią varžovų akmenims. Strateginiame žaidime netrūksta ir azarto. „Kartais pergalę nuo pralaimėjimo skiria centimetrai, prireikia liniuotės atstumui išmatuoti“, – sakė A. Pacevičius.
Tik vežimėliuose
Kerlingas vežimėliuose šiek tiek skiriasi nuo įprasto akmenslydžio. Sveikųjų žaidime du komandos nariai trina ledą specialiais šepečiais, bandydami pakeisti kamuolio slydimo greitį ar trajektoriją. „Pas mus to nėra. Kaip paleidžiame akmenį, taip jis be jokių trynimų ir slysta. Be to, sveikas žmogus paleidžia akmenį ranka, o mes – su specialia lazda“, – lygino A. Pacevičius. Dar vienas skirtumas tas, kad metimą atliekančio žaidėjo vežimėlį prilaiko komandos draugas. Kitu atveju metiko vežimėlis galėtų nuslysti. Žmonių su negalia kerlingo komandos visada yra mišrios – jose turi būti trys vyrai ir viena moteris.
Žaisti gali ne tik tie, kurie visą laiką naudojasi vežimėliais. „Žmogus gali turėti traumą, vaikščioti su lazdele, gali būti cerebrinio paralyžiaus atvejai. Tačiau žaidimo metu privaloma sėdėti vežimėlyje“, – paaiškino A. Pacevičius.
Iki pandemijos vykusiuose Lietuvos čempionatuose, pasak A. Pacevičiaus, dalyvaudavo 3-4 komandos, bet tik iš Vilniaus ir Kauno. Į kitus miestus kerlingo vežimėliuose geografija dar neišsiplėtė, o ir didžiuosiuose miestuose nėra paprasta treniruotis. Dabar, kai dėl apribojimų gali sportuoti tik aukšto meistriškumo sportininkai, treniruojasi tik kauniečiai.
„Kaune susibūrė gana stipri komanda, ji dalyvavo pasaulio čempionate. O Vilniuje nėra ir sąlygų. Sostinėje treniruotės vykdavo „Akropolyje“ ir Ledo arenoje, tačiau kerlingui reikia specifinio, labai lygaus ledo. Mes treniruodavomės arenoje po ledo ritulininkų. Akmuo tokiu atveju nukrypsta dėl kiekvienos kliūties. Tai tik bandymas treniruotis, bet ne normalios sąlygos“, – teigė A. Pacevičius.
Kaimynai mus lenkia
Pasak A. Pacevičiaus, dar viena problema – šaltis: „Sveikieji sportininkai juda, vis tiek kažkiek sušyla, o mums reikia sėdėti vežimėlyje. Kai yra minusinė temperatūra, o po kojomis – ledas, po pusantros valandos treniruotės būna tikrai šalta. Reikia labai šiltai apsirengti.“
Nors tinkamų sąlygų nėra, A. Pacevičius džiaugiasi Lietuvos kerlingo asociacijos pagalba: „Jie visada mus kviečia, padeda. Sportininkai visiškai neskirstomi į sveikuosius ir neįgaliuosius. Jei treniruotėje nesusirenka reikiamas mūsų, neįgaliųjų, skaičius, mus visada priima treniruotis su sveikaisiais. Šis sportas yra labai integruotas.“
Artimiausia kerlingui pritaikyta arena yra Rygoje ir turbūt ne atsitiktinumas, kad latviai jau turi kelialapį į 2022 m. Pekino žiemos paralimpines žaidynes. Estai taip pat turi sąlygas treniruotis. Lietuviai ruoštis tarptautinėms varžyboms keliauja į Rygą.
Lietuvos rinktinė dalyvauja pasaulio čempionato B grupės varžybose. Pastarąjį kartą jose žaista 2019 m. pabaigoje, turnyras vyko Suomijoje. Iš Kauno klubo „Forsarus“ žaidėjų sudaryta Lietuvos rinktinė jame užėmė 13-ąją vietą tarp 15 komandų. Taigi, nors kerlingas vežimėliuose pradėtas vystyti su viltimi grąžinti Lietuvos sportininkus į žiemos paralimpines žaidynes (jose nedalyvauta nuo 1994 m.), dar kurį laiką teks palaukti.
Povilas STAKUTIS
