Lietuvos neįgaliųjų sporto federacija (LNSF), vienijanti 19 neįgaliųjų rekreacijos ir sporto klubų, siekia suteikti jų nariams galimybes būti fiziškai aktyviems ir sportuoti, siekti savo užsibrėžtų tikslų, kurie gali būti labai įvairūs: nuo elementaraus noro įsilieti į bendraminčių – sportuojančių neįgaliųjų gretas, iki noro tapti aukšto meistriškumo lygį pasiekusiu sportininku ir ginti Lietuvos vardą tarptautinėse arenose.
LNSF yra vieta, kuri gali padėti kiekvienam, besidominčiam sportu, pradėti savo kelią šioje veikloje“, – teigia LNSF generalinė sekretorė Irena Burim. Minėti 19 sporto klubų yra įsikūrę įvairiuose Lietuvos miestuose (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Alytus, Marijampolė ir t.t.), kiekviename klube yra kultivuojamos įvairios sporto šakos (krepšinis vežimėliuose, plaukimas, tinklinis sėdint, bočia ir t.t.), todėl kiekvienas, norintis įsilieti į sportuojančių neįgaliųjų gretas, turi nemažą pasirinkimą nuo ko ir kur pradėti, tereikia padaryti pirmą žingsnį – susisiekti su LNSF darbuotojais.
LNSF kiekvienais metais, nuo 1990-jųjų, vykdo ne mažiau kaip 15 Lietuvos neįgaliųjų sporto čempionatų, iš kurių vienas yra lengvosios atletikos – tai sporto šaka, kurioje yra bene daugiausiai pasiekusių sportininkų Lietuvos neįgaliųjų sporto istorijoje. Vienas jų – Danas Sodaitis, besivaržantis ne tik su neįgaliaisiais, bet ir su sveikaisiais.
Danai, papasakok apie savo negalią. Kokia ji? Kaip pavyko su ja „susigyventi“?
Negalia mano gyvenime atsirado po patirtos avarijos su motociklu. Jau 8-erius metus dėl patirtos traumos – pažeisto nervinio rezginio negaliu valdyti dešinės rankos. Beje, tuo metu buvau dešiniarankis. Ar praradimas – taip, ar gyvenimo pabaiga – ne. Studijuodamas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje išmokau, kad net ir pats geriausias planas keičiasi po pirmo šūvio, tad labai greit po įvykio supratau, jog planas A, pagal kurį dėliojau savo gyvenimą bei siekius, dingo.
Geriausia gynyba yra puolimas, tad vengdamas depresijos, savivertės praradimo ir negatyvių minčių kėliau sau iššūkius: pradėjau aktyvią reabilitaciją, įstojau į magistrantūros studijas – jaunųjų šaulių sąjungos instuktoriaus specialybę.
O kaip susidomėjai sportu?
Sportas ir aktyvus laiko leidimas visuomet užėmė didelę dalį mano laisvalaikio. Man tai buvo savirealizacijos ir iššūkių sau kėlimo galimybės. Iki patirtos traumos apie neįgaliųjų sportą nebuvau girdėjęs, tačiau kelios paieškos internete ir aš jau teiravausi Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos apie galimybę sportuoti. Su lengvąja atletika ir trumpų nuotolių bėgimu buvau šiek tiek susipažinęs iki patirdamas traumą, tad jau po kelių dienų nuo skambučio Kauno „Ąžuolyno“ stadione susitikau su tuo metu sportininku, o šiuo metu Paralimpinio komiteto prezidentu Mindaugu Biliumi ir bėgau savo pirmuosius 100 metrų. Taip prasidėjo mano, kaip paraatleto sprinterio, kelias.
Kokie tavo pasiekimai sporte?
Jau pirmajame, kuriame dalyvavau, žmonių su fizine negalia lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionate, bėgdamas 60 m tapau šios rungties čempionu bei nauju Lietuvos rekordininku. Esu daugkartinis Lietuvos rekordininkas ir čempionatų nugalėtojas 60 m, 100 m ir 200 m bėgimo rungtyse.
Esminės permainos ir lūžis, kuris atvėrė tarptautinių čempionatų vartus, įvyko baigus reabilitaciją bei magistrantūros studijas ir persikėlus gyventi į Vilnių, o dar tiksliau – kai beieškant naujo trenerio susipažinau su tuo metu ir dabar geriausius sprinterius treniruojančiu treneriu Martu Skrabuliu. Į treniruotes kibau dar su didesniu entuziazmu, o treniruotis su sveikaisiais sportininkais buvo didelė motyvacija bei iššūkis. Dėl trenerio diktuojamos disciplinos, reikalaujamo profesionalumo bei itin ryžtingos komandos nusiteikimo siekti auksčiausių rezultatų minčių apriboti ambicijas ir nemėginti savo jėgų tarptautiniuose startuose neliko. Nuoseklios treniruotės, tarptautinės stovyklos ir štai po kiek daugiau nei pusmečio sunkaus darbo 2018 m. Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate 100 metrų bėgimo rungtyje, tapau vicečempionu.
Ši vasara bus trečiasis sezonas, kuomet treniruojuosi su sveikaisiais sportininkais. Per šį laikotarpį ne kartą teko dalyvauti sporto stovyklose Lietuvoje ir užsienyje, aplankiau Turkiją, Ispaniją, Kroatiją, Japoniją. Šiuo laikotarpiu turėjau išvykų ir tarptautinių startų Lenkijoje, Estijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, o 2019 m. dalyvavau Pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate Jungtiniuose Arabų Emiratuose (Dubajus).
Ką patartum kiekvienam negalią turinčiam žmogui, kuris nedrįsta ar dvejoja žengti į sportą?
Sportas – tai ne tik fizinis tobulėjimas, tačiau ir moralinis asmenybės augimas. Sportas – tai milžiniškos galimybės atrasti ir realizuoti save, tai kelias įveikti savo baimes ir gauti paskatą siekti tikslų, apie kuriuos net nesvajota. Tu neprivalai būti geriausias tam, kad pradėtum sportuoti, tačiau tu turi pradėti sportuoti tam, kad būtum geriausias.
LNSF siekia pritraukti neįgaliuosius, padėti jiems integruotis į visuomenę per sveikiausią – sporto sritį, todėl ieško galimybių sporto klubų nariams ne tik rimtai sportuoti, bet ir kitaip fiziškai aktyviai leisti laiką bendraminčių bendruomenėje. Vienas iš būdų – valstybinių institucijų pagalba. 2021 m. LNSF sulaukė Neįgaliųjų reikalų departamento paramos: skirta lėšų rengti seminarus neįgaliesiems; pamatyti galbūt nematytas Lietuvos vietas kelionėse; organizuoti neįgaliųjų sporto žaidynes ir kt. Tokia finansinė pagalba yra labai svarbi, kol kas, deja, per mažai vertinamam neįgaliųjų poreikiui – fiziniam aktyvumui.
Paulius GLASKA
