Fechtavimu vežimėliuose užsiimančiam Tomui Šiliauskui prieš kelerius metus špaga siejosi tik su „Trimis muškietininkais“, nuotykiais, romantika. Susipažinęs su šia sporto šaka, Tomas pamatė, kad tai labai dinamiškas, bet tuo pačiu metu ir susikaupimo reikalaujantis užsiėmimas.
Nauji pojūčiai
Fechtavimas vežimėliuose turi gana senas tradicijas, į paralimpinių žaidynių programą jis įtrauktas dar 1960 m. Lietuvoje šį sportą organizuotai kultivuoti pradėta tik 2019 m. rudenį, kai iniciatyvos ėmėsi Fechtavimo akademija. Pasak akademijos vadovės Vilmos Kasiulynienės, T. Šiliauskas individualiai treniravosi ir anksčiau, tačiau organizuotos grupinės treniruotės startavo užpernai, pradėjus vykdyti projektą „Sportas – mano gyvenimo būdas“, ir tęsėsi 2020 m. įgyvendinant projektą „Judu, aktyviai gyvenu“.
T. Šiliauskas į vežimėlį atsisėdo po traumos, patirtos prieš 11 metų – per motokroso varžybas jam lūžo stuburas. Sporto entuziastas pasakojo, kad fechtavime atsidūrė visiškai atsitiktinai: „Manęs paprašė padėti informuoti neįgaliųjų bendruomenę apie galimybę fechtuotis. Be viso kito, esu Paraplegikų asociacijos narys, tai bandžiau savo terpėje paskleisti tą žinią. Atėjau į susitikimą tik pažiūrėti, kiek žmonių pavyko prikalbinti, bet buvau visiškai vienas. Pasidarė nesmagu prieš fechtavimo bendruomenę. Pagalvojau: kadangi atėjau vienas, tai aš ir pabandysiu.“
Jis pradėjo dalyvauti, kaip pats sako, mėgėjiškuose susitikimuose su treneriu Jurgiu Atroškevičiumi ir po truputį atsirado susidomėjimas, azartas. „Fechtavimas man atrodė gan nuobodus, snobiškas sportas, bet iš tiesų jis labai dinamiškas, net ir sėdint vežimėlyje. Treniruotės, kovos yra pakankamai intensyvios. Anksčiau išbandžiau kitas neįgaliųjų sporto šakas, žaidžiau krepšinį, tačiau būtent fechtavime atradau naujus pojūčius“, – teigia T. Šiliauskas.
Kol kas – tik špaga
Taisyklės neįgaliųjų fechtavime yra maždaug tokios pačios kaip ir sveikųjų. Didžiausias skirtumas – neįgalieji sėdi pritvirtintame vėžimėlyje. Tam, kad neapsiverstų. Varžybos vyksta trijose kategorijose: amputantų ir liemenį valdančių, liemens nevaldančių ir tų, kurių rankų funkcija sutrikusi.
„Fechtavime nebūtinas didelis raumenų kiekis ar didžiulė ištvermė, nes daug lemia techniniai dalykai. Aišku, jėgos ir greičio vis tiek reikia, bet fechtuotis gali ir žmonės su kaklo ar stuburo pažeidimais. Yra skirtingos klasifikacijos, žmonės suskirstomi pagal pajėgumus. Kova suteikia adrenalino, užkabina, atsiranda noras laimėti. Ši sporto šaka individuali, todėl viskas priklauso nuo tavęs paties. Kiek įdėsi darbo, toks rezultatas ir bus. Fechtavime labai daug improvizacijos, reikia greitai priimti sprendimus“, – sako T. Šiliauskas.
Fechtavime naudojami trys ginklai: špaga, rapyra ir kardas. Tomas kol kas naudoja tik špagą, bet ateityje norėtų įvaldyti ir rapyrą.
Jis apgailestauja, kad Lietuvoje iki šiol yra tik viena vieta, kurioje galima fechtuotis sėdint vežimėlyje. T. Šiliauskas teigė girdėjęs, kad būta bandymo pradėti treniruotes ir Kaune, tačiau tas bandymas rezultatų neatnešė. Pasak Tomo, visose kaimyninėse šalyse – tiek Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, tiek Baltarusijoje – fechtavimui vežimėliuose skiriama daugiau dėmesio nei Lietuvoje.
Tik entuziazmo neužtenka
Fechtavimo akademijos vadovė V. Kasiulynienė teigė, kad fechtavimu vežimėliuose užsiima 8 žmonės. Pastaraisiais metais vyravo nuotolinės treniruotės.
Nors entuziastų nedaug ir didelės konkurencijos tarp žmonių su negalia nėra, T. Šiliauskas džiaugiasi, kad visada atsiranda su kuo pasivaržyti. Jei prireikia, į vežimėlį atsisėda sveikieji fechtuotojai. Norint pasivaržyti oficialiose varžybose, tektų vykti į užsienį. „Kai išvažiuoji iš kaimo lygio galvodamas, kad esi labai geras, ir atvažiuoji pas profesionalus, tuo užsiimančius daug metų... Aišku, pamoka buvo labai gera, dabar suprantu, kad reikia įdėti dar daugiau darbo“, – juokėsi T. Šiliauskas.
Tomas atsargiai vertina kalbas, kad jis gali būti kandidatas į 2024 m. Paryžiaus paralimpines žaidynes: „Reikia patirties, kaip ir visose sporto šakose. Reikia kovoti su pasaulinio lygio sportininkais, kad matytum savo galimybes. Tokius kovotojus galima sutikti „Grand Prix“ turo varžybose. Ten renkiesi reitingo taškus, pamatai, kur tavo stipriosios ir silpnosios vietos. Tam reikalingas ir atitinkamas požiūris iš Paralimpinio komiteto arba Neįgaliųjų sporto federacijos. Ir šioks toks finansavimas. Dabar jau žmonės pamatė, kad neįgaliųjų sportas nėra tik entuziazmas, aklas užsispyrimas. Tai yra sisteminis požiūris į tikslą – tiek paties sportininko, tiek trenerių, reikia ir atstatomosios medicinos. Vien noru toli nenuvažiuosi.“
Pirmas blynas
Lietuvoje fechtavimo vežimėliuose varžybos apskritai nevykdavo, tačiau šiemet ledai buvo pralaužti – gegužės 8 d. Fechtavimo akademija Vilniuje surengė pirmąjį turnyrą. Jame varžėsi tiek neįgalieji, tiek į vežimėlius atsisėdę sveikieji sportininkai. Turnyro nugalėtoju tapo T. Šiliauskas, finalinėje dvikovoje 10:4 įveikęs Mindaugą Kraulaidį.
Projektinė veikla, kurios dėka Lietuvoje pradėtas kultivuoti žmonių su negalia fechtavimas, baigiasi gegužę, tačiau Fechtavimo akademija žada, kad jos treneriai planuoja tęsti veiklą. Tikimasi, kad rudenį prasidėsiančiame naujame sezone sportuojančių žmonių su negalia gretos bus išlaikytos, o treniruotės vyks kontaktiniu būdu.
Povilas STAKUTIS
