Būtent taip manė Lietuvos žmonių su negalia orientavimosi sporto ir turizmo asociacijos (LŽNOSTA) pirmininkė Irena Burim, prieš du dešimtmečius perimdama šios organizacijos vairą iš ją įkūrusios Linos Rakauskaitės. Liną galima vadinti ir viena iš neįgaliųjų sporto bei neįgaliųjų turizmo pradininkių Lietuvoje.
Visus šiuos metus LŽNOSTA siekia paskatinti fizinę negalią turinčius žmones išbandyti gyvenimą ne tik jiems pritaikytuose butuose ar namuose, judėti ne tik patogiais keliais ar gatvėmis, bet ir išmėginti kitokį gyvenimo būdą – gamtos sąlygomis. Neįgalieji mokosi leisti laiką gamtoje: patys pasigauna žuvies pietums, juos pasigamina ant čia pat sukurto laužo, miega palapinėse, leidžiasi į žygius baidarėmis, dalyvauja orientavimosi sporto varžybose Lietuvoje ir užsienyje bei daro viską, kad tiek sau, tiek kitiems įrodytų, jog fizinė negalia nėra kliūtis mėgautis gamtos teikiamais malonumais.
Apie tai papasakoti paprašėme užkietėjusio žvejo, orientavimosi sporto žemėlapių ir trasų neįgaliesiems žinovo bei tiesiog daug laiko gamtoje praleidžiančio Gintaro Zavadckio.
Gintarai, papasakok apie save. Kas nutiko, kad esi priverstas naudotis neįgaliojo vežimėliu?
2000 metais patyriau nelaimingą atsitikimą – kritau iš gana aukštai ir taip buvo pažeistos stuburo smegenys, tad nuo to laiko judu neįgaliojo vežimėliu. Nepaisant traumos, veiklų mano gyvenime netrūksta: dalyvauju etnografinio ansamblio „Vorungė“ veikloje, žaidžiu stalo tenisą. Didžiausios mano aistros – žvejyba ir kelionės automobiliu.
Kaip sugalvojai pasirinkti orientavimosi sportą? Ar ir iki negalios leisdavai daug laiko gamtoje?
Nuo vaikystės žavėjausi gamta. Dar mokykloje pradėjau lankyti alpinizmo treniruotes ir jau 16-os dalyvavau pirmojoje alpinizmo stovykloje Kaukazo kalnuose. Maždaug 20 metų iki traumos aktyviai dalyvavau alpinizmo veiklose, kurias vėliau papildė turizmas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tam, kad būtų lengviau susipažinti su kartografine medžiaga bei žemėlapiais, įgauti daugiau žinių ir patirties jais naudojantis, studijų laikais susidomėjau orientavimosi sportu. Ir nors šis sportas nebuvo mėgstamiausias, jo dėka labai pagerėjo mano žemėlapių skaitymo suvokimas ir kartografijos žinios, ir, žinoma, apskritai orientacija gamtoje.
Ką įsimintiniausio esi aplankęs Lietuvoje, o galbūt ir užsienyje?
Iki traumos organizavau ir dalyvavau daugybėje sudėtingų kelionių įvairiomis sąlygomis – žiemą, vasarą, lyjant ar spaudžiant dideliam šalčiui. Keliaudamas aplankiau daugybę labai įdomių kraštų: Kaukazo, Altajaus, Sajanų, Uralo, Pamyro ir Fanų kalnus; Mujos, Verhojansko kalnagūbrius; Kareliją, Kolą, Karpatus, Kurilus, Kamčiatką ir t.t.
Po traumos įprastos kelionės tapo neįmanomos. Teko prisitaikyti prie kitų galimybių – prie to, ką dar galiu daryti. Dabar pagrindinis mano užsiėmimas – plaukimas baidarėmis. Per šiuos metus po traumos organizavau ir dalyvavau daugybėje kelionių baidarėmis užsienyje, pavyzdžiui Karelijoje, Kolos pusiasalyje, Suomijos užpoliaryje. Žinoma, šiose kelionėse patogumų nebuvo – miegojau palapinėje, gaminau maistą lauko sąlygomis, pamačiau daug civilizacijos nepaliestų vietų.
Viena įsimintiniausių kelionių baidarėmis buvo 2019 metų vasarą. Plaukėme Lainio upe Švedijos užpoliaryje, automobiliais aplankėme Lofotenų salas Norvegijoje. Kelionė truko 19 dienų.
Deja, pagreitį įgavus pandeminei situacijai teko pamiršti tokias ilgas ir tolimas keliones, bet kartu su bendraminčiais atradome nuostabią vietą Latvijoje – Salacos upę. Nepamirštu ir Lietuvos upių bei visos gamtos. Daugiau nei 10 metų organizuoju kelių dienų keliones baidarėmis neįgaliesiems.
Kaip jau minėjau, turiu ir dar vieną didelį pomėgį – keliones automobiliu. Po traumos aplankiau daug Lietuvos vietų, nemažai užsienio šalių, kurių įsimintiniausios buvo paskutinės kelionės į Sakartvelą, Jordaniją ir Norvegiją, pasiekiant šiauriausią tašką – Nordkapą.
Kaip manai, kodėl tiek mažai neįgaliųjų įsitraukia į šias veiklas?
Manau, kad tiesiog nepakanka informacijos, kažkokio postūmio tai išbandyti. Neabejoju, kad nemažai neįgaliųjų mano, jog turint judėjimo apribojimų gali būti sudėtinga įsėsti į baidarę, su neįgaliųjų vežimėliu nuvažiuoti prie upės ar ežero, pasistatyti palapinę ar tiesiog pririnkti šakų laužui. Po traumos aš irgi maniau, kad tai gali būti labiau sudėtinga nei malonu, bet neturėjau nė minties pasiduoti ir nepabandyti. Ir štai – jau 20 metų nesiliauju keliauti, žvejoti, šildytis prie laužo, tyrinėti vis kitas upes. Todėl, manau, reikia truputėlio drąsos, informacijos ir prisiversti pirmą kartą tai išbandyti.
Ką patartum negalią turintiems žmonėms, kad jie aktyviau įsitrauktų į turizmo bei aktyvių veiklų kupiną gyvenimą?
Gamta tikrai gali suteikti daug neišdildomų įspūdžių, puikių emocijų ir nepamirštamų potyrių. Žinoma, ruošiantis pirmai kelionei, reikėtų tai išmanančio žmogaus pagalbos, patarimų, galbūt pasinaudoti jau paruoštu ir išbandytu maršrutu. Nereikia bijoti ar gėdytis prašyti pagalbos – visi nuo to pradėjome.
Manau, kad paprasčiausia pradėti nuo trumpų vienadienių kelionių. Neapsikrauti gausiu bagažu, pabuvus gamtoje grįžti namo ir pamąstyti, ar pakanka noro ir ryžto kitą kartą pailginti žygio laiką.
Iš savo patirties noriu pasakyti, kad tai, ką gaudavau iš gamtos iki traumos, nė kiek nesiskiria nuo to, ką gaunu po jos. Tereikėjo šiek tiek pastangų, adaptacijos ir pozityvumo siekiant grįžti į tą gyvenimą, kurį mėgstu. Žinoma, negaliu neigti, kad mano veiklose labai daug kas pasikeitė, bet nepasikeitė požiūris į jas. Todėl visiems linkiu surasti savyje pozityvumo, valios ir drąsos išbandyti tai, ką galbūt seniai norėjote išbandyti, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių to nepadarėte.
* * *
Viena didžiausių problemų ne pelno siekiančioms organizacijoms – finansinis stabilumas. LŽNOSTA pirmininkė I. Burim sako esanti dėkinga Neįgaliųjų reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuris, rengdamas neįgaliųjų asociacijų finansavimo programas, ne vienus metus padeda įgyvendinti LŽNOSTA tikslą – gerinti fizinę negalią turinčių žmonių galimybes turizmo bei orientavimosi sporto srityse. Asociacijos nariai, kurių yra daugiau kaip 100, turi galimybę dalyvauti orientavimosi sporto Lietuvos čempionatuose, plaukti baidarėmis, pamatyti įvairius lankomus šalies objektus ir tiesiog turiningai leisti laiką gamtoje.
Palius GLASKA
