Lengvaatletis Andrius Skuja rodo pavyzdį, kaip greitai atkaklus darbas treniruotėse sportininką mėgėją gali paversti Europos čempionu. Profesionaliai sportuoti pradėjęs tik 2015-aisiais, po metų 203 cm ūgio atletas iškovojo savo pirmąjį titulą tarptautinėje arenoje. Neseniai Lenkijoje vykusiame Europos žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionate A. Skuja pasirodė geriausiai iš Lietuvos lengvaatlečių. Dabar jis viliasi patekti į paralimpines žaidynes ir ten taip pat pasipuošti medaliu. Kitas tikslas – savo pavyzdžiu įkvėpti žmones su negalia, kad jie taip pat pradėtų sportuoti.
Kraitis – septyni medaliai
Jei valstybė nori paralimpinių žaidynių medalių, jai reikėtų skirti kuo daugiau dėmesio lengvajai atletikai – tai patvirtina visa Lietuvos žmonių su negalia sporto istorija nuo nepriklausomybės pradžios. Iš 33 žaidynėse iškovotų medalių 27 mūsų šaliai pelnė būtent lengvaatlečiai. Ši tendencija išryškėjo dar 1992 m. Barselonoje, kur lengvaatlečiai iškovojo visus 7 Lietuvos delegacijos apdovanojimus – 4 sidabro ir 3 bronzos.
Tokia tendencija išliko ir 2016-aisiais Rio de Žaneire. Ten du iš trijų Lietuvos medalių pelnė Mindaugas Bilius. Savo pajėgumą lietuviai patvirtino ir birželio 1–5 d. Bydgoščiuje vykusiame Europos žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionate, kuriame pelnė 7 medalius.
Donatas Dzundzys iškovojo sidabrą disko metimo ir bronzą rutulio stūmimo rungtyse. Du medalius parsivežė ir vežimėlių lenktynėse dalyvavęs Kęstutis Skučas, kuris pelnė sidabrą važiuodamas 1500 metrų ir bronzą – 400 metrų nuotolius. Jonas Spudis pridėjo sidabrą ieties metimo rungtyje.
Visgi geriausiai iš lietuvių pasirodė A. Skuja, jo kraitis – auksas ir sidabras, pelnyti F46 neįgalumo klasės varžybose. Auksą 28-erių šiauliečiui garantavo 47,84 m numesta ietis. Šis rezultatas – Europos čempionatų rekordas. Stumdamas rutulį A. Skuja užfiksavo 15,01 m rezultatą, pagerino asmeninį rekordą ir pasipuošė sidabru.
„Prieš čempionatą vietų neplanavau, važiavome gerinti asmeninių rezultatų. Žinoma, tikėjomės medalių, nes tai jau trečias mano Europos čempionatas ir visuose sekėsi. Rezultatai neblogi, nors truputį nusivyliau ieties metimu. Be abejo, džiaugiuosi pirmąja vieta, bet tikėjausi mesti geriau, daugiau kaip 50 metrų. Ir treneriai to tikėjosi, bet jaudulys darė savo. Juolab kad tarptautinių startų šiemet buvo mažai. Bet apskritai viskas gerai“, – pasirodymą čempionate įvertino A. Skuja.
Lengvas pasirinkimas
Vertinant tik medalių spalvą, šios pirmenybės trenerių Deimanto Jusio ir Tolvydo Skaliko auklėtiniui buvo pačios sėkmingiausios. 2016 m. Europos čempionate jis pelnė auksą rutulio stūmimo ir bronzą ieties metimo, 2018 m. – auksą ieties metimo ir bronzą rutulio stūmimo rungtyse. Šiemet bronza pakeista sidabru.
Tokie pasiekimai stebina žinant, kad rimtai sportuoti su nepilnai išsivysčiusiu peties sąnariu gimęs jaunuolis pradėjo tik prieš 5-erius metus. Tai nulėmė susitikimas su D. Jusiu. „Nors augau su negalia, apie paralimpinį sportą iki tol nieko nebuvau girdėjęs. Tačiau turėjau labai gerus, aktyvius draugus. Nuo mažens su jais žaidžiau futbolą, krepšinį. Truputį subrendus, atsirado noras užsiimti kažkuo, susijusiu su jėga. Kadangi turiu rankos negalią, norėjosi ją treniruoti. Išbandžiau sunkiąją atletiką, bet tada atsirado treneris ir užsikabinau lengvojoje atletikoje“, – pasakojo Kuršėnuose užaugęs, o dabar Šiauliuose gyvenantis sportininkas.
Lengvoji atletika – demokratiška sporto šaka, nes joje sau tinkamą rungtį gali rasti ir sunkus, ir lengvas, ir stiprus, ir greitas. 203 cm ūgio tvirtai sudėtam jaunuoliui nebuvo sunku pasirinkti. „Man tikrai netiktų ilgų nuotolių bėgimai, šuoliai į tolį ar trišuolis. Buvo aišku, kad užsiimsiu metimais. Atėjęs į sportą išbandai viską, nes reikia ir greičio, ir ištvermės, ir jėgos. Tačiau neverta išradinėti dviračio. Sveriu 150 kg, todėl pats suprantu, kad nebėgčiau ilgų atstumų“, – juokėsi lengvaatletis.
Profesionalus požiūris
Neretai girdime nuomonę, kad žmonės su negalia neina sportuoti, nes vengia viešumos. A. Skuja psichologinio barjero nejautė. „Pradėjus sportuoti aplinka žiūrėjo skeptiškai, tačiau aš visą gyvenimą buvau aktyvus ir šiuo atveju nieko neklausiau. Net negalvojau, be kalbų įšokau į sportą. Visada svajojau, kad atsiras būdas išnaudoti mano duomenis. Dabar tikrai džiaugiuosi, sportas tapo mano gyvenimo dalimi. Pabaigiau kūno kultūros edukologijos magistratūrą Šiaulių universitete, galiu dirbti treneriu, padedu savo treneriams“, – sakė Europos čempionas. Prieš pasukdamas į sportą jis įgijo bakalauro laipsnį Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje ir dirbo vadybininku.
Dabar Andrius yra sportininkas profesionalas. „Aš sportą laikau darbu, į kurį eini kiekvieną dieną ir net negalvoji „nusiplauti“ nuo treniruotės, – svarsto A. Skuja. – Iš pradžių į treniruotes eidavau dukart per savaitę, paskui – tris. O kai užsikabinome ir supratome, kad galime pasiekti gerų rezultatų, dirbome po 5 ar 6 dienas per savaitę. Jokie rezultatai neateina iš niekur“.
Motyvuojantis pavyzdys
A. Skuja nespėjo įšokti į 2016 m. paralimpinių žaidynių traukinį. Nors Andrius – Europos čempionas, dar nėra garantijos, kad jis gaus kelialapį ir į Tokijo žaidynes, vyksiančias rugpjūčio 24 d. – rugsėjo 5 d. Lengvaatletis yra nusiteikęs optimistiškai: „Viskas turėtų paaiškėti birželio pabaigoje, bet aš tikiu, treneriai irgi tiki, šansai patekti į Tokiją yra dideli.“ Jei pavyks patekti į žaidynes, šiauliečio netenkins tik dalyvavimas. „Bet kokiame čempionate – ar Lietuvos, ar Europos, ar pasaulio, ar net miesto čempionatėlyje norisi būti prizininku, čempionu“, – sako A. Skuja.
Europoje iškovoti titulai jau dabar padeda įtraukti į sportą žmones su negalia. A. Skuja tikisi, kad ateityje jo pavyzdys užkrės dar daugiau potencialių sportininkų. „Mes ir dabar su klubu „Šiaulietis“ aktyviai ieškome negalią turinčių žmonių. Aišku, viskas priklauso nuo žmogaus. Kai kuriuos sunku prikalbinti, ypač jaunus. Kita vertus, auginamės pamainą, turime savo sportininkų Lietuvos jaunimo rinktinėje. Matant pavyzdžius, kad ir Šiauliuose yra čempionų, jiems taip pat norisi išvažiuoti į varžybas, sudalyvauti, būti geriausiais“, – teigia Europos čempionas.
Povilas STAKUTIS
