Kauno kolegijoje rinkosi sporto entuziastai iš Kauno, Kaišiadorių ir Garliavos. Čia surengtos atrankinės varžybos į rudenį vyksiančias Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynes.
Bene daugiausiai žmonių sustojo į eilę prie smiginio lentos – ši rungtis viena prieinamiausių negalią turintiems žmonėms ir viena jų mėgstamiausių. Smiginio rungtyje varžytis galima ir neturint jokių įgūdžių. Neblogai strėlytes mėtyti sekėsi net ir pirmą kartą jas paėmusiems į rankas.
Kita negalią turintiems žmonėms puikiai pažįstama sporto šaka – bočia. Mėtyti nesunkius bočios kamuoliukus gali visi. Žaidynėse varžėsi ir neįgaliųjų vežimėliuose, ir sunkiau judančiųjų, ir turinčių intelekto negalią komandos.
Kiek daugiau įgūdžių reikia mėtant kamuolį į krepšį. Na, bet čia jėgas taip pat galėjo išbandyti visi norintys, taip pat ir judantys neįgaliųjų vežimėliais. Regina Margevičienė jaunystėje aktyviai žaidė krepšinį, turėjo sportinį atskyrį. Ištekėjus sportą teko pamiršti. Dabar moteris gyvena JAV, ten persikėlė visa jos šeima. Retkarčiais grįžusi į Lietuvą Regina džiaugiasi galimybe pabendrauti su žmonėmis, įsitraukti į neįgaliųjų draugijos veiklą, prisiminti turėtus sportinius įgūdžius. Varžybose ji rinkosi baudų mėtymo į krepšį rungtį.
Šaškių rungtis visada užsitęsia – ir šiose varžybose netrūko norinčių pamiklinti protą prie juodų ir baltų langelių lentos.
Varžybų dalyviai neslėpė –svarbiausia atvykus į žaidynes – gera nuotaika ir bendravimas. Kauno miesto neįgaliųjų draugijos nariai keletą kartų per savaitę treniruojasi – mėto bočios kamuoliukus, žaidžia smiginį, šaškėm. Treniruotės dažniausiai vyksta draugijos kiemelyje. Draugijos narė Angelė Budinavičienė sako, kad jai svarbiausia – bendravimas, kurio per karantiną labai pasiilgo. Žinoma, svarbi ir proga pajudėti – vien išėjimas iš namų suteikia gerų emocijų. „Pamatai, kad žmonės su daug silpnesne negalia sportuoja, vadinasi, ir mes galim, ir mes norim“, – sako A. Budinavičienė.
Nepanorusi savo pavardės sakyti Zita neseniai atrado Kauno krašto neįgaliųjų integracijos ir sporto klubą „Santaka“. Moteris džiaugiasi, kad čia gali išbandyti jai labai patinkančias sporto šakas – šaudymą iš lanko, arbaleto, jau pamėgino šaudyti ir iš pistoleto. Rudenį Zita planuoja pradėti lankyti orientavimosi užsiėmimus – jaunystėje šį sportą buvo neblogai įvaldžiusi. „Sėdėti negaliu – skauda išvaržos, reikia veiklos, judesio“, – sako moteris. „Santakos“ treneris-asistentas Andrius Latakas patvirtina: pas juos tikrai galima rasti kuo užsiimti, reikia tik ateiti.
Pasak varžybas organizavusios Kauno miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkės Lauros Žiūkienės, į renginį susirinko per 280 žmonių iš įvairių Kauno miesto neįgaliųjų organizacijų, Kaišiadorių, Garliavos. Jos teigimu, žmonės labai nori renginių, yra labai pasiilgę bendravimo. Tiesa, ne visi turi galimybių pasus. Dalis yra nusistatę prieš skiepus, tačiau kiti, nors ir pasiskiepiję, neturi galimybių pasą išsiimti. „Tai buvo gera proga jiems padėti pagilinti informacinių technologijų žinias“, – sako L. Žiūkienė.
Organizatorė džiaugiasi, kad varžybomis susidomėjo nemažai Kauno organizacijų ir įstaigų: tai ir negalią turinčių asmenų centras „Korys“, ir Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija Kauno „Viltis“, prisijungė „Vilties žiedas“, Kartų namai, Samariečių bendrija. Pasak L. Žiūkienės, buvo galimybė į varžybas atvežti negalinčius savarankiškai čia atvykti žmones, bet visi atvyko patys.
L. Žiūkienė džiaugėsi, kad varžyboms ruoštis padėjo gausi savanorių komanda, atsirado nemažai rėmėjų. Varžybas parėmė Lietuvos neįgaliųjų draugija, įgyvendinanti projektą „XIII Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynės“, bendrai finansuojamą Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
Emilija STONKUTĖ
