Nesėkmė nesužlugdė šaulės svajonių

Raimeda Bučinskytė ir treneris Jurijus Noninas.

Judėjimo galia
Nustatymai

Maždaug pusantrų metų tarptautinėse varžybose negalėjusi dalyvauti šaulė Raimeda Bučinskytė į jas grįžo birželio viduryje. Deja, Peru vykusiose atrankos varžybose nepavyko pasiekti tikslo – kelialapio į netrukus prasidėsiančias Tokijo paralimpines žaidynes. Sportininkė sako, kad po nesėkmių svarbu nepasiduoti savigraužai, o nuo jos gelbsti darbas, nauji planai. 

Limoje – be finalų

Tarptautinių varžybų stoką R. Bučinskytė pajuto dėl tos pačios priežasties, kaip ir daugelis sportininkų – COVID-19 pandemijos. Buvo viltis sugrįžti į tarptautinę areną balandį, bet Vroclave (Lenkija) turėjęs vykti pasaulio taurės etapas buvo atšauktas, vėlgi dėl pandemijos.

„Startų laukiau 18 mėnesių. Fizinę formą turėjau tikrai gerą, bet šaudyme svarbesnė psichologija, tai – proto žaidimas. Turi 60 šūvių ir juos turi atlikti labai susikaupusi. Tarsi 60 mažų, bet atsakingų startų. Iš pradžių būna starto jaudulys, bet po pusės valandos smegenys jau sako: užteks to jaudulio, perdegimo, nes išmuš saugiklius. Ateina apatija, kai nebegali susikaupti. Arba piršto judesys būna ne toks, arba akys ne ten pažiūri, ir taip atsiranda klaidos. Po tokios ilgos pertraukos man buvo sunku susitvarkyti psichologiškai“, – apie psichologinius sunkumus grįžtant į varžybas pasakojo R. Bučinskytė.

Sugrįžimas įvyko Peru sostinėje Limoje. Ten šauliai varžėsi pasaulio taurės etape, kuris kartu buvo ir atranka į Tokijo paralimpines žaidynes. Pagrindinėje savo rungtyje – šaudymo iš 10 metrų pneumatiniu pistoletu varžybose – lietuvė surinko 543 taškus ir liko 16-ta. Iki finalo jai pritrūko 11 taškų. Šaudymo iš 25 metrų mažo kalibro pistoletu rungtyje Raimeda surinko 541 tašką, užėmė 22 vietą ir į finalą taip pat nepateko. Abiejose rungtyse kelialapius į Tokiją gavo po vieną sportininkę.

Raimedos Bučinskytės šūvis.

Kelionė su nuotykiais

„Viskas buvo komplikuota nuo pat pradžios. Ten nuvykus buvo trims dienoms dingęs lagaminas su visais daiktais, rūbais, amunicija. Jis kažkur skraidė po pasaulį. Lengvas šokas, kai atvažiuoji į treniruotę, bet neturi nei šovinių, nei akinių, – kelionę į Peru prisiminė R. Bučinskytė. – Antras niuansas buvo 8 valandų laiko skirtumas. Mano šaudymas būdavo antrą valandą nakties. Aš jau namie truputį koregavau režimą, eidavau miegoti labai vėlai vakare, naktį. Tačiau organizmas naktį vis tiek nori miegoti ir per kelias dienas sunku perjungti režimą. Be abejo, ir jaudulys darė savo. Nesakau, kad blogai sušaudžiau. Mano rezultatas pakankamai geras, bet padariau keletą klaidų, kurios ir neleido man patekti į finalą.“

Į Limą šaulė vyko su nauju treneriu Jurijumi Noninu, bet, pasak sportininkės, reikiamas kontaktas neužsimezgė: „Gal tikėjausi truputį daugiau pagalbos, nes pirmą kartą į tokias svarbias varžybas važiavau su nauju treneriu. Norėjosi, kad būtų žmogus, kuris pastovėtų už nugaros, matytų, kada darau klaidas, laiku sustabdytų.“


Varžosi su negalios neturinčiais

Po atrankos varžybų buvo likusi galimybė patekti į Tokiją – Lietuvos paralimpinis komitetas paprašė šaulei suteikti vardinį kvietimą. Deja, nepavyko. „Tai, ką galėjau padaryti per pasiruošimo laikotarpį, padariau, todėl savęs labai negraužiu. Paprasčiausiai dirbu toliau“, – teigė sportininkė.

Neseniai Raimeda dalyvavo „Baltic Cup“ varžybose Rokiškyje. „Esu labai dėkinga organizatoriams, kad pakvietė, nes tai yra sveikųjų varžybos. Net ne visi norintys sveikieji gali čia patekti, bet aš gegužę pasiekiau labai gerą rezultatą, patekau į finalą, todėl mane priėmė. Neįgaliųjų šaulių varžybos Lietuvoje per metus būna tik vienos – šalies čempionatas. Tačiau aš labai noriu siekti kuo geresnio rezultato, tapti elitine sportininke. Todėl reikia papildomų varžybų ir aš ieškau, prašau. Pradžioje buvo sudėtingiau. Atseit, čia sveikųjų sportas, o atvažiuoja dalyvė su vežimėliu. Tačiau dabar ir teisėjai, ir treneriai priima mane kaip lygiavertę. Nemato mano ratų, vertina tik pagal rezultatus. Tai suteikia norą ir toliau stengtis, tobulėti“, – sakė R. Bučinskytė.

Šaulė akcentuoja, kad po patirtų nesėkmių negalima ilgai liūdėti: „Yra kaip yra, gyvenimas tęsiasi. Tai spyris sau stengtis dar labiau. Po varžybų Limoje buvo neigiamų emocijų – skaudu, gėda. Svarbu neįkristi į tą emocinį liūną, nes tai gali užsitęsti ilgam. Reikia save įvertinti iš naujo, sudaryti sau naujus planus, pažiūrėti, kaip galbūt pakeisti treniruočių grafiką. Keletą dienų paliūdėjau, pasinervinau, o paskui grįžau dirbti toliau.“

Į vežimėlį Raimeda atsisėdo būdama 15-os, po motocik­lo avarijos. Kulkiniu šaudymu šiaulietė pradėjo užsiiminėti 2013 m.


Gyvenime – kaip šaudyme

Vienas iš jos tikslų – susirasti trenerį. Sportininkė teigia, kad tai sudėtinga: „Šiauliuose yra tik šautuvo treneriai, pistoletų – nėra. Labai gera trenerė yra Vilniuje, svajoju kaip nors pas ją patekti, bet tai komplikuota. Ji – Vilniuje, aš Šiauliuose, o pas ją šaudykloje dar ir daug laiptų. Be to, jai ir savų sportininkų netrūksta. Labai noriu ateityje turėti trenerį, kuris padėtų. Nes sportininkui tobulėti vienam yra labai sudėtinga.“

Nors nepavyko gauti kvietimo į Tokiją, paralimpinė svajonė nedingo, tik atidėta iki 2024-ųjų. „Tikiu, kad vieną dieną pasieksiu savo. Kiti šauliai irgi nėra kažkokie superherojai, jie tikslų pasiekia tik darbu. O aš darbo nebijau“, – patikino R. Bučinskytė.

Šaudymas iš jos gyvenimo niekur nedingtų. „Per šaudymą galiu augti kaip asmenybė. Tai yra gyvenimo dalis. Nėra taip, kad atėjai į šaudyklą, sušaudei, išėjai ir viskas. Turi dirbti psichologiškai, palaikyti ir fizinio aktyvumo grafiką, ir aiškų protą, ir ramią širdį. Negali būti nervingas, bambėti ant kitų. Turi išmokti save kontroliuoti, ramiai priimti visas situacijas net ir kasdieniniame gyvenime. Nes tai neatsiejama. Jei negali savęs kontroliuoti kasdieniniame gyvenime, juo labiau nesugebėsi šaudyme“, – teigė sportininkė.

Povilas STAKUTIS
Parateam.lt nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje