Krepšinio vežimėliuose padėtis mūsų šalyje yra dviprasmiška. Viena vertus, Lietuvos rinktinė pasiekė vieną didžiausių savo laimėjimų, kai liepą iškovojo sidabrą Europos čempionato B divizione ir gavo progą „užsikabinti“ elite. Kita vertus, Lietuvoje liko tik dvi komandos. Krepšinis vežimėliuose nesulaukia sporto organizacijų dėmesio, rinktinės narys Edgaras Čiaplinskas jį vadina nykstančia sporto šaka.
Taisyklės beveik nesiskiria
Sidabro medaliais Lietuvs krepšininkai pasipuošė liepos 18 d. Graikijoje. Iki aukso šiek tiek pritrūko – po penkių pergalių iš eilės finale mūsiškiai 54:65 nusileido Austrijos rinktinei. Antroji vieta irgi buvo nemažas laimėjimas, nes ji garantavo kelialapį į A diviziono varžybas, gruodžio 2–13 d. vyksiančias Ispanijos sostinėje Madride.
Vienas iš rezultatyviausių žaidėjų rinktinėje buvo E. Čiaplinskas, su kuriuo pasikalbėjome apie krepšinio vežimėliuose specifiką ir padėtį Lietuvoje. E. Čiaplinskas rinktinėje žaidžia jau dešimtmetį – nuo 2011-ųjų. Jo pažintis su krepšiniu vežimėliuose prasidėjo Alytuje.
„Po traumos nuvažiavau į vieną stovyklą, ten papasakojo apie krepšinį vežimėliuose ir pakvietė pabandyti. Tai buvo Alytuje, anksčiau ten buvo krepšinio klubas „Alytupis“. Man patiko, kad krepšinyje yra daug kontakto, azarto. Be to, tai komandinis, o ne individualus sportas“, – pradžią prisiminė sportininkas.
Tiesa, kontaktas čia kitoks nei tradiciniame krepšinyje – dažniau vežimėlis į vežimėlį nei kūnas į kūną. „Pavyzdžiui, fiksuojama pražanga, jei žaidėjas priekine vežimėlio dalimi trenkiasi į varžovo ratą. Arba jei užkabina atbulas. Pasitaiko visokių atvejų, būna, kad ir nukrenti su vežimėliu. Mane užbūrė toks kontaktinis žaidimas“, – pasakojo E. Čiaplinskas.
Jei neskaičiuosime kitokių pražangų, krepšinio vežimėlyje taisyklės yra beveik tokios pačios kaip įprasto krepšinio. „Pas mus nėra tik dvigubo varymo. Bet žingsniai yra. Jei po dviejų ratų pastūmimų nesumuši kamuolio, fiksuojami žingsniai. O sekundės, krepšio aukštis ir kiti dalykai tokie patys kaip ir tradiciniame krepšinyje“, – dėstė Edgaras.
Nėra kada žiopsoti
Žaidėjų neįgalumo lygis įvertinamas balais. Pasak E. Čiaplinsko, reikia gerokai paskaičiuoti, kad komanda neviršytų limito: „Tarkime, žaidėjas su minimaliu pažeidimu įvertinamas 4,5 balo. Aš įvertintas 2 balais, nes yra juosmeninis pažeidimas – stuburo lūžis. Europos čempionate vienu metu aikštelėje esantis penketas negali sudaryti daugiau nei 14 balų. Kitose varžybose limitas šiek tiek didesnis – 14,5 balo.“
Įprastame krepšinyje viena svarbiausių fizinių savybių yra ūgis. Jis labai svarbus ir žaidžiant vežimėliuose, bet čia ūgis priklauso ir nuo traumos pobūdžio. Pavyzdžiui, E. Čiaplinsko ūgis – 185 cm, tačiau dėl nugaros pažeidimo jis sėdi žemai. Edgaro pozicija aikštelėje – gynėjas.
Krepšininkams su negalia svarbu turėti stiprias rankas. E. Čiaplinsko nuomone, dar svarbiau turėti gerą galvą, nes reikia greitai priimti sprendimus: „Vienu metu turi daryti daug dalykų – varytis kamuolį, stumti vežimėlį, žiūrėti, kad į ką nors neatsitrenktum, matyti, kam atiduoti perdavimą. Aikštelėje reikia ir kalbėtis. Viskas gal net sudėtingiau nei tradiciniame krepšinyje, nors principai – tokie patys.“
Lietuvoje – regresas
E. Čiaplinskas yra krepšinio profesionalas, nes žaisdamas uždirba pinigus. Jau šeštus metus jis atstovauja Cvikau klubui „Rollers“ Vokietijoje. „Ten šis sportas gerai išvystytas, komandos remiamos tiek valstybės, tiek rėmėjų, – teigė krepšininkas. – Moka algas ir žaidžiame. Lietuvos rinktinėje yra 6 ar 7 žaidėjai, rungtyniaujantys užsienyje. Vokietijoje praleidžiu didžiąją metų dalį, 8–9 mėnesius. Sezonas prasideda spalio pradžioje arba viduryje, baigiasi gegužę, o jeigu patenki į atkrintamąsias varžybas, užtrunka ir ilgiau, beveik iki birželio.“
Kaip ir didžiajame krepšinyje, yra ir krepšinio vežimėliuose Eurolyga. Deja, aukštas lygis pasiekiamas tik užsienio klubuose žaidžiantiems krepšininkams. Lietuvoje liko vos dvi komandos – Kauno RSK ir Vilniaus „Atrama“, pastebimas aiškus regresas.
„Kai pradėjau žaisti, buvo 6 komandos: dvi Kaune, po vieną – Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje. Šis sportas po truputį nyksta. Paprasčiausiai nėra normalaus rėmimo ir jaunimas nelabai nori juo užsiimti, renkasi kažką kito, – apgailestavo E. Čiaplinskas. – Į rinktinę susirenkame iš užsispyrimo. Krepšinio federacijos ir Paralimpinio komiteto požiūris nedžiugina. Pasiruošimui neskiriamos normalios lėšos. Prieš Europos čempionatą mėnesį pasitreniravome ir išvažiavome. Nebuvo jokio kontrolinio turnyro. Kalbėjo, kad nežino ar visiems užteks pinigų išvažiuoti į Graikiją. Sako: pinigų nėra net už kurą sumokėti. Taigi į treniruotes važinėjome už savo pinigus. Laimei, į Graikiją nereikėjo keliauti už savus, bent jau tai apmokėjo.“
Tikslas – neiškristi
Iškovoję sidabrą, krepšininkai pakartojo savo geriausią pasiekimą B divizione. Antrąją vietą jie užėmė ir 2016 m. Tada Lietuvos rinktinė taip pat gavo progą išbandyti jėgas A divizione, bet iškart iš jo iškrito.
E. Čiaplinskas viliasi, kad šiemet rezultatai gali būti geresni: „Komandos branduolys žaidžia užsienyje, tai galbūt padės pasirengti. Nes į tikrą stovyklą mes vargu ar susirinksime. Gal tai nelabai ir įmanoma, nes turėsime savo klubų varžybas, o tam, kad nuvyktume į Madridą, bus skirtas tik „langas“ tarp tų varžybų. Tačiau užsienio klubai suteikia galimybę tobulėti. Žaidi stiprioje komandoje, išmoksti kažką naujo, palaikai formą. Galų gale laikaisi režimo. Gauni už tai pinigus, todėl privalai dirbti.“
Kaip ir kiekvienas sportininkas su negalia, E. Čiaplinskas svajoja apie paralimpines žaidynes, bet tai – sunkiai pasiekiama svajonė. „Tokiai mažai valstybei kaip mūsų tai gal nelabai realu. Pradžioje būtų gerai bent jau įsitvirtinti A divizione. Vieną kartą jau išėjome, pabandėme. Daugiau mažiau žinome koks ten lygis, kas laukia. Gal šįkart pasiseks labiau“, – sakė rinktinės krepšininkas.
Povilas STAKUTIS
