Plaukimas – bene sveikiausia sporto šaka, turinti mažiausią traumų riziką ir naudinga kiekvienam. Negalią turinčiam žmogui plaukimas padeda geriau suvokti savo kūną ir jo galimybes, gerina nuotaiką, savijautą. Vanduo veikia raminančiai ir padeda atsipalaiduoti, todėl gali sušvelninti kai kurių ligų ar pažeidimų simptomus.
Per plauką nuo paralimpiados
Plaukimas, deja, nėra itin populiarus tarp fizinę negalią turinčių žmonių. Ir tai, kaip teigia Lietuvos plaukimo daugkartinė čempionė savo klasėje Gabrielė Čepavičiūtė bei jos trenerė Rasa Mažutaitienė, labiausiai gali pakeisti neįgaliųjų aplinka – tėvai, artimieji, giminės. „Bet kokia sporto šaka, kartu ir plaukimas (turint omenyje sportą, o ne sveikatingumo, laisvalaikio, socializacijos priemonę neįgaliajam) – darbas visiems jo artimiesiems. Sportas tampa visos šeimos disciplina, rutina, supratimu ir palaikymu. Tėvai turėtų su vaiku pradėti domėtis visomis sporto šakos ypatybėmis“, – sako trenerė Rasa.
G. Čepavičiūtė savo, kaip plaukikės, kelią pradėjo būdama vos ketverių ir jau 11 metų tęsia tai su didžiausiu atsidavimu, meile bei milžiniškomis pastangomis nugalėti ne tik save, bet ir varžovus baseine. Gabrielė, trenerės Rasos padedama, įvykdė paralimpinį normatyvą, deja, to neužteko šiemet patekti į žaidynes Tokijuje. Bet tai tik dar labiau sustiprino motyvaciją gerinti savo rezultatus ir po ketverių metų pagaliau „plukdyti“ Lietuvos vėliavą paralimpinių žaidynių baseine.
Gabriele, kokia tavo negalia? Kokią įtaką ji turi tavo, kaip sportininkės, karjerai?
Aš gimiau su fizine negalia, kuri pažeidė mano kojas, tačiau tai visai netrukdo man siekti rezultatų plaukiant.
Kodėl plaukimas, o ne kita sporto šaka? Kokia buvo to pradžia?
Vos kelių mėnesių mama mane nunešė į naujagimių baseiną. Kai sukako ketveri, pradėjau plaukti pas savo pirmąjį trenerį Romaldą Bičkauską. Pradžioje plaukiau, nes tai buvo naudinga fizinė veikla kūnui stiprinti, o tik vėliau pradėjau siekti rezultatų. Taigi plaukimo „karjeros“ pradininke laisvai galiu vadinti savo mamą. Penktoje klasėje pradėjau treniruotis pas savo trenerio dukrą R. Mažutaitienę. Jaučiu, kad mes abi esame labai stipri komanda, o gera trenerė visada yra didelė pagalba sportininko kelyje.
Ką jau esi pasiekusi plaukime? Kokie tikslai ir planai ateičiai?
Nuo 2014 m. esu Lietuvos žmonių su negalia čempionatų prizininkė, o 2016 m., 2018 m. ir 2019 m. tapau ir čempione. Taip pat 2018 m. ir 2019 m. buvau prizininkė ir čempionė tarptautinėse neįgaliųjų plaukimo varžybose IDM Berlyne, Vokietijoje. Nuo 2020 m. esu Lietuvos paralimpinės plaukimo rinktinės narė, atstovavusi šaliai daugelyje tarptautinių čempionatų, kur įvairių nuotolių varžybose ne kartą pasiekiau asmeninius ir Lietuvos rekordus, iškovojau prizines vietas. 2020 m. gegužės mėnesį Madeiroje (Portugalija) Europos neįgaliųjų plaukimo čempionate savo pagrindinėje rungtyje pavyko iškovoti 6 vietą iš 8 sportininkių ir pagerinti asmeninį bei šalies žmonių su fizine negalia rekordą. Taip pat esu įvykdžiusi paralimpinį A normatyvą ir Lietuvos paralimpinio komiteto pripažinta kaip „2020 metų neįgaliųjų sportininkė“. 2021 m. Pasaulio paralimpinio plaukimo reitinge esu 8 vietoje, o Europos – 7-oje.
Ateities planai – žinoma, toliau tobulėti ir pasiekti dar didesnes plaukimo arenas, tokias kaip pasaulio čempionatas Madeiroje 2022 m. ir paralimpinės žaidynės 2024 m. Paryžiuje.
Ko, tavo manymu, trūksta, kad daugiau tavo bendraamžių pradėtų sportuoti?
Manau, kad daugelis bijo išmėginti kažką naujo. Bet kartais pakanka tiesiog nueiti į pirmą treniruotę ir „užsikabinti“. Tada natūraliai atsiranda noras tapti geresniam ir siekti aukštesnių rezultatų. Taip atsiranda pasitikėjimas savimi ir meilė sportui, kuri veda pirmyn.
Ką galėtum pasakyti visiems, kas nedrįsta pradėti sportuoti?
Sportas padeda stiprėti ne tik fiziškai, bet ir augina kaip žmogų. Tai puiki galimybė išbandyti save. Per kiekvieną treniruotę būna sunku, bet peržengus save, didėja galimybių ribos. Toks atsidavimas ugdo valią ir stiprybę, kuri labai svarbi ne tik sporte, bet ir kasdienybėje.
Svarbiausia – atkaklumas ir noras tobulėti
R. Mažutaitienės patirtis su neįgaliaisiais nebuvo didelė. Gabrielė tapo pirmąja jos fizinę negalią turinčia auklėtine. Tačiau tai ne tik netrukdė siekti aukštumų, bet tapo galimybe tobulėti ir pačiai Rasai. Ir, pasak jos, tas tobulėjimas nesustoja iki šiol.
Rasa, kodėl pasirinkote darbą būtent su fizinę negalią turinčiais žmonėmis?
Su neįgaliųjų sportu susipažinau netiesiogiai – mano tėtis, R. Bičkauskas, yra neįgaliųjų plaukimo pradininkas Kaune. Juo tapo labiausiai todėl, kad po nesėkmingo šuolio į upę jo sūnus tapo neįgaliu. Baseinas buvo ta vieta, kurią mūsų šeima pažįsta labiausiai profesine prasme – mes visi esame plaukimo treneriai: aš, mano tėvai, tetos, buvęs vyras. Gabrielei besitreniruojant su tėčiu ir rodant didžiulį progresą, meilę vandeniui, optimizmą, atkaklumą, jis prieš keletą metų manęs paprašė padėti jam, prisidėti su patarimais ir treniruočių metodika.
Ką galėtumėte pasakyti apie Gabrielę?
Apie Gabrielę, kaip sportininkę, geriausiai kalba jos pasiekimai. O man didžiausią įspūdį daro jos nenuilstamas atkaklumas ir ryžtas treniruotis bei tobulėti. Didžiuojuosi ja, kad įveikė paralimpinį normatyvą, kad visomis išgalėmis stengiasi sutramdyti begalinį varžybų jaudulį, kad tiki ir pasitiki.
Ko, jūsų manymu, labiausiai trūksta, kad Lietuvoje sėkmingai plėtotųsi neįgaliųjų plaukimas?
Neįgaliųjų sportas Lietuvoje dar tik skinasi kelią, daug kur dar tenka susidurti su kliūtimis – trūkumų turi ir organizacija, finansavimas, sporto bazių ir transporto pritaikymas neįgaliesiems.
Sportuoti gali ne kiekvienas, sportininką auginti gali (ištveria) ne kiekviena šeima. Bet aktyviai leisti kelias valandas per dieną nesiekiant rezultatų tikrai gali ir privalo visi!
Paulius GLASKA
