Sveikatai naudingas ir paprastas pasivaikščiojimas ar pabėgiojimas gamtoje, o žmonės, užsiimantys orientavimosi sportu, mankština ne tik kūną. Viena iš šios sporto šakos atmainų – orientavimosi sportas takais – pritaikyta žmonėms su negalia. „Pas mus viską lemia mąstymo greitis“, – sako patyręs orientacininkas Tadeušas Šimkovičius, kuriam sportas padėjo pamatyti pasaulį ir atsikratyti po traumos užplūdusių abejonių.
Masalas – kelionės
Pabradėje (Švenčionių r.) gyvenantį T. Šimkovičių galima vadinti orientavimosi sporto veteranu, nes šia veikla jis susidomėjo dar 1994 m. Visą gyvenimą sportuojantį Tadeušą stabtelėti privertė stuburo trauma, po kurios teko sėsti į neįgaliojo vežimėlį. Tada jo gyvenime ir atsirado orientavimosi sportas.
„Nuo trečios klasės užsiiminėjau lengvąja atletika, bėgiojau, šokinėjau į tolį. Treniravomės kas antrą dieną ir sportas buvo kaip narkotikas, organizmas reikalavo apkrovos. Kai patyriau traumą, supratau, kad ankstesnį sportą teks užmiršti. Ir apskritai buvo daug minčių apie gyvenimą, jo prasmę. Tačiau patekau į aktyvios reabilitacijos stovyklą, į kurią atvažiavo švedai. Jie parodė, kad ir sėdint vežimėlyje galima gyventi, kurti šeimas, vairuoti mašiną, dirbti. Mums, žmonėms iš neseniai subyrėjusios sovietų sąjungos, tai atrodė stebuklas“, – pasakoja T. Šimkovičius.
Jo teigimu, tada patys pradėjo organizuoti tokias stovyklas, kuriose Tadas dirbo dešimtį metų. „Supratau, kad ne viskas prarasta ir dar galiu būti naudingas. Po to į stovyklą atvažiavo orientavimosi sporto treneris Jurgis Mertinas. Jis dirbo su negalios neturinčiųjų ir kurčiųjų orientacininkų rinktinėmis, o tada sugalvojo šią sporto šaką išbandyti ir su mumis“, – prisimena sportininkas.
Labiausiai jį masino galimybė pamatyti pasaulį. „Juk ilgai buvome už geležinės uždangos. Treneris pasakė stebuklingus žodžius: kas pateks į trejetuką, kitais metais važiuos į užsienį atstovauti Lietuvai. Reikėjo daug dirbti, treniruotis ir svajonė išsipildė“, – sako orientacininkas.
Kelionės pasipylė kaip iš gausybės rago, nes žmonių su negalia orientavimosi sporto pasaulio čempionatai vyksta kasmet, o Europos čempionai – kas dvejus metus. T. Šimkovičius išmaišė visą Europą, aplankė Japoniją, kurioje 2005 m. kartu su Lietuvos komanda pelnė pasaulio pirmenybių sidabrą.
Sportuojant atsirado naujas tikslas – ne tik pakeliauti, bet ir laimėti. Šį tikslą taip pat pavyko įgyvendinti. 2004 m. Italijoje Tadeušas tapo Europos čempionu, 2008 m. Čekijoje su Lietuvos rinktine iškovojo auksą pasaulio čempionato komandinėse varžybose. O kiek kartų tapo Lietuvos čempionu, Tadeušas jau net neprisimena.
Sportas keičia gyvenimą
„Ilgainiui motyvacija sumažėjo, nes viskas kaip ir pasiekta. Bet vis tiek iki šiol sportuoju. Ir šiemet Klaipėdoje buvo Lietuvos čempionatas, ten laimėjau TempO varžybas. Dabar pagrindinis tikslas – pasidalyti patirtimi su jaunimu. Tik sunku dabar pritraukti jaunimą. Yra kompiuteriai, telefonai, žmonės labai užimti. Krepšinį ar ledo ritulį gali pažaisti neišeidamas į lauką. O sportuojant reikia išlieti nemažai prakaito“, – svarsto T. Šimkovičius.
Visgi to, ką davė sportas, jau niekas neatims: „Sportas tave keičia. Sportuoji, keli sau tikslus ir gauni iš to malonumą. Kai gulėjau po traumos, jaučiau didelį nusivylimą. Atrodė, kam tas gyvenimas, jei esi kaip augalas ir nieko negali pats, priklausai nuo kitų.“
Tadeušo tikslai sportu neapsiriboja. Jis užsiima sielovada, su muzikos ansambliu lanko globos namus, kad jų gyventojai nesijaustų užmiršti.
Lyg šachmatai miške
T. Šimkovičiaus minėtas Lietuvos čempionatas vyko rugpjūčio pabaigoje. TempO rungtyje pabradiškis buvo pirmas, o PreO rungtyje – trečias. Tarp prizininkų jis nepateko tik sprinto rungtyje. Orientavimosi sporto takais varžybose dalyviai kiekviename kontroliniame punkte sprendžia užduotis. Kam geriau pasiseka, tas ir laimi. Fizinės savybės čia nėra labai svarbios.
„Mūsų varžybos skiriasi nuo negalios neturinčiųjų. Pas juos viską lemia greitis, o pas mus – mąstymo greitis. TempO varžybose tau duoda žemėlapį ir įjungia laiką. Kas greičiau atsako, tas ir laimi varžybas. Yra sprintas, kuriame reikia greitai pralėkti trasą. Čia jau panašiau į negalios neturinčiųjų varžybas, bet kiekviename punkte turime minutę pamąstyti. Jei greičiau supranti situaciją ir atsakai, sutaupai laiko kitam punktui, kuris gal bus sudėtingesnis, – pasakoja T. Šimkovičius. – Žmogus gali būti labai gerai pasiruošęs fiziškai, bet jis nelaimės, jei nesugebės teisingai mąstyti, skaityti žemėlapio. Aišku, kaip ir kiekviename sporte, čia labai svarbi patirtis.“
Taigi nors orientavimosi sporto takais varžybos vyksta gryname ore ir yra judrios, jos šiek tiek primena šachmatus, nes vyksta protų kova. T. Šimkovičiaus nuomone, orientavimosi sportas primena šachmatus dar ir tuo, kad tai – tarsi universali kalba: „Mes keliaujame į daugelį šalių. Pavyzdžiui, buvome Japonijoje ir nemokėjome kalbos, bet tau duoda žemėlapį, žinai sutartinius ženklus ir viską supranti. O tada jau pats mąstai, ką daryti. Ar lipti į kalną, ar jį apvažiuoti, kad greičiau pasiektum kitą punktą. “
Orientacininkų varžybose dalyvauja žmonės su įvairiomis judėjimo negaliomis. „Dalyvauja ir tetraplegikai, ir paraplegikai. Gali būti ir žmonės su ramentais, cerebriniu paralyžiumi. Galima net prikabinti varikliuką prie vežimėlio. Negalima naudoti tik benzininio variklio“, – aiškina T. Šimkovičius.
Deja, pasak jo, dalyvių lieka vis mažiau: „Anksčiau mūsų susirinkdavo 60 ar 70. Rugpjūtį Lietuvos čempionato TempO rungtyje dalyvavo 23 orientacininkai.“
T. Šimkovičius supranta, kad dabar tik kelionėmis jaunimo nesuviliosi. Jis siūlo kitokią motyvaciją. „Mes turime judėti. Jei žmogus tik guli ar sėdi prie kompiuterio, televizoriaus, atrofuojasi raumenys, atsiranda kitos ligos, auga svoris. Gal ne visiems pavyks pasveikti fiziškai, bet galime pasveikti dvasiškai. Tada bus daug lengviau gyventi ir padėti kitiems“, – akcentavo orientacininkas.
Povilas STAKUTIS
