Neįgaliųjų sporto žaidynėse – ir pirmasis, ir 100-asis laimėtas medalis

Entuziazmas neblėsta

Lietuvos neįgaliųjų draugijos (LND) pirmininkas Ignas Mačiukas sako besidžiaugiantis, kad jau XIII kartą rengiamų žaidynių entuziazmas neblėsta – nepaisant sudėtingos pandeminės situacijos jos ir vėl sukvietė per pusę tūkstančio dalyvių. „Sportas – ne tik fizinės sveikatos garantas, bet ir galimybė susitikti, pabendrauti, draugiškai parungtyniauti“, – sako jis.

Iš Kauno sporto halės žaidynių rengimo estafetę perėmęs Garliavos sporto ir kultūros centras jau antrą kartą svetingai sutiko negalią turinčius sportininkus. Jo erdvės puikiai pritaikytos neįgaliesiems – vietos užtenka ir besivaržantiems, ir pailsėti panorusiems dalyviams.

Daugiau kaip per dešimtmetį susiklosčiusias žaidynių tradicijas kaskart paįvairina kokia nors naujovė. Šiemet čia prisistatytas krepšinis vežimėliuose – šios sporto šakos profesionalai pademonstravo, kokios azartiškos kovos gali vykti krepšinio aikštelėje. Pasak I. Mačiuko, labai svarbu, kad tik savo malonumui sportuojantys žmonės daugiau sužinotų ir apie profesionalų sportą, galbūt patys, ypač jaunimas, pabandytų į jį įsitraukti. Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos atstovai taip pat turi planų čia susipažinti su motyvuotais, profesionalumo siekti galinčiais sportininkais.

Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynėse galima sutikti ir sportinę karjerą jau baigusių profesionalų. Viena jų – neįgaliųjų sporto ir sveikatingumo klubo „Raseinių motyvas“ pirmininkė Irena Perminienė. „Buvęs sportininkas niekada nenueis į kamputį, atras sau nišą“, – sako noriai savo patirtimi su neįgaliaisiais besidalijanti paralimpietė, daugelio Europos ir pasaulio čempionatų prizininkė. Pasak jos, šios žaidynės – tikroji socialinė reabilitacija. Čia susirenka skirtingų negalių, skirtingo pajėgumo žmonės, bet visi gali pasireikšti, parodyti, ką sugeba.

Bočios varžybose panoro dalyvauti net 43 komandos.

Regioninės žaidynės įplieskė sportinį azartą

Kelmės rajono neįgaliųjų draugijos sporto entuziastai į finalines Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynes atvyko pirmą kartą. „Dalyvavome regioninėse žaidynėse Pakruojyje, Pasvalyje, parsivežėme keletą medalių. Atsirado azartas, pasijutome tikrais sportininkais, norėjosi ir visos Lietuvos varžybose jėgas išbandyti. Ir čia, kai matai visus žaidžiančius, besirungiančius, pakyla ūpas. Ritmą žaidynėms davė sportininkų pasveikinti atvykęs pučiamųjų orkestras“, – sakė draugijos pirmininkė Birutė Alūzienė. Į Garliavą iš Kelmės atvažiavę 9 žmonės mėtė strėlytes, žaidė bočią, dalyvavo kitose rungtyse. Nors, pasak pirmininkės, atskiro sporto projekto kelmiškiai šiemet neturi, sveikatingumo veiklos neapleidžia – mankštinasi su treniruokliais, mėgsta sportinius žaidimus. „Svarbiausia, kad žmonės išeina iš namų, juda“, – įsitikinusi B. Alūzienė.

LND pirmininkas I. Mačiukas pasidžiaugė, kad regioninės žaidynės sportinio azarto įkvėpė ir kitoms neįgaliųjų draugijoms. Pasak jo, pavyko suaktyvinti Žemaitijos regiono neįgaliuosius – į Telšiuose, Klaipėdoje vykusias sporto varžybas įsitraukė tikrai nemažai žmonių. O Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Janina Žekienė pasidalijo žinia, kad jų mieste surengtose sporto žaidynėse dalyvavo net fizinę negalią turintis italas. Genujos neįgaliųjų organizacijai priklausantis Džovanis Satiliti strėlyčių mėtymo rungtyje laimėjo sidabro medalį.

Utenos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkei Sandrai Ragaišytei šiemet pirmą kartą teko rengti atrankines sporto žaidynes. Nemažai jų dalyvių čia pirmą kartą išbandė bočią. „LND pirmininkas atvežė šiam žaidimui skirtus kamuoliukus, supažindino su jo taisyklėmis. Beje, šiai rungčiai teisėjauti sutikusiai disko metikei Eglei Zarankaitei bočia irgi buvo naujiena, tad pati susidomėjusi išsianalizavo žaidimo taisykles, – pasakoja S. Ragaišytė ir priduria, kad ši rungtis buvo pati populiariausia. – Mūsų draugijos nariai ragina pirkti kamuoliukus, nori mokytis žaisti. Ir sporto centras susidomėjo bočia. Taigi regioninės žaidynės Utenoje pramynė kelius šiam žaidimui.“

Kuršėniškę Kristiną Kasperavičiūtę nuo aukso medalio skyrė vos pusė balo.

Populiariausios rungtys vietos neužleido

Bočia daugiausiai entuziastų sulaukė ir Garliavoje. Kauno neįgaliųjų sporto klubo „Santaka“ pirmininkė ir šios rungties teisėja Irena Sadauskienė suskaičiavo, kad užsiregistravo net 43 komandos. „Žaidžiame atkrentamąsias varžybas: pralaimėjai – iškritai, antraip prireiktų kelių parų, kol nugalėtojus išaiškintume, – sakė ji. – Prieš tris dešimtmečius bočią į Lietuvą iš Švedijos parvežė ukmergiškiai. Dabar ją žaidžia visi, vyksta Lietuvos čempionatai, bočia įtraukta į paralimpines žaidynes. Tiesa, jose gali varžytis tik turintieji itin sunkią negalią.“

Daug entuziastų visada sulaukia ir šaškių bei šachmatų varžybos. Jos jau turi savo didmeistrius, su kuriais prie languotų lentų ne kiekvienam drąsu sėsti. Šaškių dvikovose sunku prilygti Elektrėnų neįgaliųjų draugijos sportininkui Anatolijui Šugajevui, tad jonaviškis Vilmantas Morkaitis džiaugėsi tik jam tenusileidęs ir 30 vyrų grupėje iškovojęs sidabro medalį.

Moterų grupėje aukso medalį taip pat laimėjo elektrėniškė Vlada Kibarienė. Kuršėniškė Kristina Kasperavičiūtė, atstovavusi neįgaliųjų sporto klubui „Atgaiva“, pasidžiaugė, kad su ja sužaidė lygiosiomis. Tik suskaičiavus visų 7 partijų rezultatus paaiškėjo, kad surinko puse balo mažiau ir pelnė sidabrą. Mergina pasakojo su šaškėmis susipažinusi dar vaikystėje. Paskui kuriam laikui šį žaidimą buvo primiršusi, bet vėliau jos varžovu tapo tėtis. „Žaisdavom ir šachmatais – jų taisykles moku, bet į turnyrus nevažiuoju. Man ten per daug mąstymo, – juokauja Kristina. – Šaškių taisyklės nesudėtingos, bet šiam žaidimui būdingos tam tikros kombinacijos, kurias reikia išmokti ir laiku susiorientuoti.“

Jau keletą metų nuo gimimo cerebrinį paralyžių turinti mergina yra įsitraukusi į Kuršėnų neįgaliųjų sporto klubo „Atgaiva“ veiklą. Pasak jos, negalia nelabai trukdo gyventi, vaikystėje buvo sunkiau. „Važiavom į sanatorijas, mane išmankštino, galiu vaikščioti, nors kai atsisėdu, galiu ir neatsistoti – raumenys sukietėja, ima skaudėti. Vieną dieną gerai, kitą gali būti ir blogiau, bet negaliu skųstis, kitiems tokią pačią negalią turintiems žmonėms būna sunkiau“, – tikina mergina.

Ilgoka žaidynių dalyvių eilutė rikiavosi ir prie strėlyčių mėtymo (smiginio) rungties. „Sveikinam, surinkot 78 taškus“, – suskaičiavęs į taikinį susmigusias strėlytes Kauno „Santakos“ klubo narę Bronę Jasnauskienę pasveikino šios rungties teisėjas. Tai buvo vienas geriausių rezultatų, tačiau jis moterį ne itin nudžiugino. „Man tai nedaug, kartais daugiau kaip 100 taškų per tris metimus surenku, – sakė ji. – Savo strėlytes atsivežiau, norėjau prieš varžybas pasitreniruoti, bet nebuvo laiko.“

Šia sporto šaka B. Jasnauskienė susidomėjo prieš porą metų. Treniruojasi klube ir namuose taikinį turi, tad gerėjantys rezultatai jau nieko nestebina. Moteris sako, kad jai patinka ir šaškės, ir bočia. „Man 77-eri, džiaugiuosi kiekviena akimirka, kiekviena galimybe – kur tik pajėgiu, visur einu, dalyvauju“, – sakė optimistiškai nusiteikusi žaidynių dalyvė.

Raseiniškis Virginijus Žemaitis žaidynėse pelnė 100-ąjį medalį.

Užteko vienos treniruotės – ir medalis laimėtas

Rankų lenkimas – jėgos reikalaujanti, tad, atrodytų, labiau vyriška sporto rungtis, tačiau ją išbandyti norinčių moterų žaidynėse taip pat netrūksta. Ir kaskart atsiranda vis naujų stipruolių. Šįkart du medalius iškovojo pirmą kartą varžybose dalyvavusi radviliškietė Eugenija Mončauskienė: I vietą 60 kg svorio kategorijoje laimėjo lenkdama kairę ranką, II – dešine. „Irena Vilniuvienė, gerai žinoma rankų lenkikė, sykį parodė, padrąsino pabandyti, tai ir susirizikavau“, – šypsojosi su 4 varžovėmis susirungusi Eugenija. Tiesa, moteris neslėpė nuolat lankanti sporto klubą, besitreniruojanti – daugiau kaip 10 metų sergant Parkinsono liga mankštintis labai svarbu.

Jurbarkiškė Irena Palubeckienė – nuolatinė rankų lenkimo rungties dalyvė. Už laimėjimus šioje sporto šakoje moteris turi 7 medalius. Kolekcijoje – ir šių žaidynių sidabro medalis, kurį laimėjo lenkdama kairę ranką. Moteris kasdien kilnoja svarmenis. „Viena ranka 2,5 kg ir kita – tokį patį svorį po 10 kartų išraunu“, – prisipažįsta ji.

Antrą kartą prie rankų lenkimo stalo sėdo ir kėdainiškė Simona Ribačiauskaitė. Smulkutei merginai dalyvauti tokioje rungtyje atrodė tikras iššūkis, bet ji ir vėl pelnė medalį, šįkart – bronzos. Dar geriau jai sekėsi mėtyti baudas – šios rungties rezultatai įvertinti aukso medaliu. „Turiu 8 ar 9 medalius. Važiuojam į varžybas Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje – kur kviečia, ten ir dalyvaujam“, – šypsojosi trenerės Žanetos Važgauskienės globojama VšĮ „Gyvenimo namai sutrikusio intelekto asmenims“ sportininkė.

O štai rateliais judantis raseiniškis Virginijus Žemaitis XIII Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynėse pasiekė netikėtą rekordą – pelnė 100-ąjį savo sportinį trofėjų. O kad būtų dar tikriau – rekordą užtvirtino ir 101-uoju, su „Raseinių motyvo“ komanda laimėtu bočios varžybose.

Daug pozityvių emocijų suteikiantis projektas „XIII Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynės“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas, lėšomis.