Karolis Verbliugevičius (45 m.) vaikystėje buvo tarp perspektyviausių šalies tenisininkų. Tačiau galvos trauma, kurią patyrė per automobilio avariją, viską pakeitė. Įveikęs savo baimes, Karolis išmoko slidinėti ir tikisi patekti į paralimpines žiemos žaidynes.
Vieną dieną prieš 25-erius metus K. Verbliugevičiaus pasaulis užtemo. Vienas netikslus judesys, akimirką prarastas budrumas, ir automobilis su trimis keleiviais virto nuo kelio. Du jaunuoliai atsipirko išgąsčiu, mėlynėmis ir nepavojingais sveikatos sutrikimais, o šalia vairuotojo sėdėjęs tada devyniolikmetis Karolis ligoninėje pramerkęs akis suprato, kad nieko nebemato.
„Sunkiausia buvo pradžioje, nes neturėjau supratimo, kaip gyventi toliau. Iki tol su aklumu nebuvau susidūręs: nei tokių pažįstamų turėjau, nei skaičiau apie tai, kaip tokie žmonės gyvena, ką jie apskritai gali. Po avarijos turėjau išmokti paprasčiausių dalykų: pjaustyti maistą, valgyti, skustis barzdą“, – pasakoja Karolis.
Laikas užtraukė ir kūno, ir sielos žaizdas. Teniso raketė ketvirčiui amžiaus buvo pamiršta, tačiau Karolis rado kitų būdų sportuoti: skrodė vandenį slidėmis ir gaudė bangas stovėdamas ant banglentės, važinėjo dviračiu. Kol galiausiai jo gyvenime atsirado kalnų slidinėjimas. Užsispyręs vilnietis ne tik įveikė baimes, bet ir užsibrėžė tikslą – paralimpines žiemos žaidynes.
Nuvedė dukterį, rado trenerį
Medinėmis slidėmis K. Verbliugevičius šliuoždavo vaikystėje. Mintis išmokti slidinėti kalnuose kilo tuomet, kai maždaug prieš dešimtmetį draugai suplanavo slidinėjimo atostogas, o Karolis buvo priverstas likti namuose.
Internete vilnietis rado informacijos, kad specialioje mokykloje Šveicarijoje neregiai mokomi kalnų slidinėjimo. Ten nuvykęs išmoko leistis ne tik skirtomis vaikams, bet ir sudėtingomis trasomis. Ant kalnų slidžių Karolis vėl stojo prabėgus septyneriems metams, kai draugai darsyk planavo kelionę į Alpes. Draugas pasisiūlė tapti vedliu, mat neregys vienas šliuožti negali. Pabandę dviese paslidinėti ant Liepkalnio Vilniuje, bičiuliai suprato, kad jiems visai neblogai išeina.
Kartą, nuvedęs dukterį Ramintą pas kalnų slidinėjimo instruktorius, K. Verbliugevičius susipažino su Vyteniu Makausku.
Ir jiedu pradėjo drauge dirbti. Patyręs slidinėjimo instruktorius tapo ne tik Karolio treneriu, bet ir vedliu – neregio akimis kalnuose. Taip atsirado komanda „Karolis & Vytenis Blind Ski Team“.
Komandos – pačių kurta kalba
Pirmieji Karolio ir Vytenio žingsniai buvo nedrąsūs. Reikėjo priprasti vienam prie kito, rasti bendrą kalbą, atsikratyti baimių.
Tų baimių buvo ne viena. „Kiekvienam žmogui svarbiausia jaustis saugiai, todėl darai viską, kad taip ir jaustumeisi. Kalnuose tai itin matyti, – sakė K. Verbliugevičius. – Iš pradžių jaučiau ir greičio baimę. Šliuožiu nieko nematydamas, todėl kai ausis pradėdavo košti vėjas, instinktyviai stabdydavau, nors vedlys sakydavo, kad viskas gerai ir galiu šliuožti toliau. Treniruodamasis plačiose, kliūčių neturinčiose trasose greitį prisijaukinau. Dar baiminausi supainioti komandas: kai vedlys sako šliuožti į kairę, o aš suku į kitą pusę. Bet šios baimės jau visiškai atsikračiau.“
Yra du būdai, kaip vedlys neregiui slidininkui padeda orientuotis. Radijo ryšiu, kai abu turi radijo stoteles ir vedlys duoda komandas: į kairę, į dešinę, greičiau, lėčiau, stabdyk. Arba garsu – kai vedlys nuolat kalba į mikrofoną, o jam ant nugaros pritvirtinta garso kolonėlė leidžia susigaudyti važiuojančiam iš paskos.
Simbolinis sugrįžimas į Lilehamerį
K. Verbliugevičius ir V. Makauskas drauge dirba tik trečią sezoną. Per vieną jų beveik nebuvo sąlygų treniruotis, nes dėl COVID-19 grėsmės valstybės užvėrė sienas. Neveikė ir slidinėjimo trasos, kiti treniruočių centrai. Varžybų, kuriose galėtų ne tik pasitikrinti, ko per treniruočių metus išmoko, bet ir pabandyti įvykdyti paralimpinį normatyvą, beveik nėra.
Viltį patekti į kovo mėnesį vyksiančias Pekino paralimpines žiemos žaidynes sustiprino iškart po Naujųjų atskriejęs vardinis kvietimas startuoti Norvegijoje, Lilehameryje vykusiame pasaulio čempionate. Deja, šis čempionatas nebuvo sėkmingas – K. Verbliugevičius padarė klaidų ir trasos neįveikė. Beje, jis buvo vienintelis visiškai nematantis (B1 klasė) varžybų dalyvis.
„Mūsų su Karoliu moto: viskas yra įmanoma. Norėtume įkvėpti kitus žmones, norėtume, kad paralimpinis žiemos sportas Lietuvoje išsijudintų stipriai ir į dar kitas žiemos žaidynes važiuotų visa Lietuvos komanda“, – sakė V. Makauskas.
LPAK ir „Bičiulystės“ inf.
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
