Sportas išmoko negalvoti, kad ko nors negali

Savanorė Jovilė Rackevičiūtė vaikus įtraukė į kūrybinius žaidimus.

Judėjimo galia
Nustatymai

Vasario 23-iąją Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete vykusios šventės dar nesuspėjo aptemdyti Putino karas prieš Ukrainą. Tą gražią dieną 27 kartą buvo pagerbti sportininkai, kurių kilnūs poelgiai įkvepia ne mažiau nei iškovotos pergalės ir medaliai. Tarp 6 pagerbtų nominantų – ir 18-metė Jovilė Rackevičiūtė, sostinės Jono Basanavičiaus gimnazijos gimnazistė.

Sektinas pavyzdys

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir Lietuvos kilnaus elgesio sporte komiteto vadovė, olimpietė Austra Skujytė J. Rackevičiūtei įteikė „Jaunojo sportininko pavyzdžio bendraamžiams“ apdovanojimą. Jau trejus metus savanoriaujanti mergina savo laiką skiria specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Praėjusių metų rugpjūtį vykusioje Lietuvos triračių sporto asociacijos vasaros stovykloje ji susipažino su suaugusiaisiais ir vaikais, turinčiais judėjimo negalią. Savanorė padėjo žmonėms, judantiems neįgaliųjų vežimėliais, rūpinosi stovyklaujančių vaikų sportiniu ir kūrybiniu užimtumu, įtraukė jaunuosius draugus į edukacinius žaidimus, mokė saugaus elgesio prie ežero, vedė rytines mankštas.

Grupėje, su kuria dirbo Jovilė, buvo 12 metų mergaitė Ieva, turinti cerebrinį paralyžių. Ji stengėsi vaikščioti savarankiškai, bet išlaikyti pusiausvyrą mergaitei buvo nelengva, kartais net pargriūdavo. „Ieva iš karto mane patraukė savo atvirumu ir nuoširdumu“, – prisimena Jovilė.


Gerai jaučiasi padėdama

Ieva dar tik žengė į paaug­lystę, bet jau gebėjo labai rimtai vertinti savo negalią. „Supratau, kad mergaitė moka priimti save su visais savo netobulumais ir už tai yra dėkinga savo mamai, kuri labai daug dirbo, kad dukra galėtų vaikščioti, gyventi kaip visi. Visgi Ieva buvo labai jautri, pažeidžiama, norėjo dėmesio. Tad su ja turėjau bendrauti labai subtiliai, – pasakoja Jovilė ir prisimena gana greitai gavusi progą patikrinti savo pastebėjimus. – Tą dieną Ieva net du kartus parkrito. Mačiau, kad jai nesaugu vienai eiti, bet jos bendraamžiai nevaikščiojo įsikibę į mano ar kitų stovyk­los vadovų ranką, tad buvo aišku, kad ir Ieva nė už ką nenorės įsikibti į manąją. Griebiausi diplomatijos, kuri iš tiesų buvo nuoširdus prisipažinimas. Pasakiau mergaitei, kad labai pasiilgau savo vaikino ir man liūdna, kad negaliu jausti jo rankos. Ieva pajuto, kad kalbu nuoširdžiai. Ji davė savo ranką ir nuo tada mudvi vaikščiojome susikibusios už rankų.“

Savanorė žinojo, kad anksčiau Ieva puikiai važinėjo triračiu, netgi buvo laimėjusi prizinę vietą varžybose Danijoje, bet paskui kažkas nutiko ir ji nė už ką nenorėjo sėstis į triratį. Spėjusi artimiau pažinti Ievą Jovilė žinojo, kad mergaitė niekada neatsisakys padėti kitiems, tad paprašė jos padrąsinti mažesnius vaikus, kurie dar nebuvo bandę triračių. Ieva noriai sutiko padėti ir po kurio laiko vėl pradėjo važinėti triračiu. „Bendraudama su Ieva supratau, kad ji jaučiasi gerai tuomet, kai padeda kitiems. Tad ir skatinau ją padėti“, – pasakoja Jovilė ir priduria, kad savanoriaudama Lietuvos triračių sporto asociacijos vasaros stovykloje ir pati labai daug išmoko.


Mažieji tėvų pagalbininkai

Jovilė neslepia, kad iš pradžių, vos atvažiavus į stovyklą, ją ištiko emocinis šokas. „Pamačiau, kaip nedidukas, kokių 7–8-erių metų berniukas rūpinosi savo tėčiu, turinčiu cereb­rinį paralyžių. Vyras sunkiai vaikščiojo, nevaldė rankos ir sūnus stengėsi visur jam padėti. Tokie pat rūpestingi savo tėvams buvo ir kiti vaikai. Parėjau į savo kambarį ir apsiverkiau“, – prisimena mergina.

Savanorė prisipažino, jog ir ji, ir draugai įpratę, kad tėvai jais rūpinasi, o čia sutikti vaikai buvo tikrų tikriausi savo tėvų pagalbininkai. Maži ir kartu suaugę. „Vėliau, kai tėvai sportavo, o mes grupėje žaidėme, patyriau, kad dirbti su tais vaikais nėra lengva, nes jie nuo mažumės savo šeimose yra įpratę būti lyderiais, be to, visi ne pagal amžių savarankiški. Nė vienas nenorėjo derintis prie kitų. Reikėjo padirbėti. Visgi pamažu pradėjome suprasti vieni kitus ir tapome komanda“, – pasakoja mergina.


Kelionė savo svajonės link

Pasakodama apie savanorystę Jovilė neslepia, kad patirties sukaupė dar mažai, bet iš savo globotinių gavo labai daug. „Ir negalią turintys vaikai, ir tie, kurių tėvai su negalia, yra tokie patys vaikai, kaip ir visi. Jie nori žaisti, dūkti, pirmauti, prieštarauti, be to, nuo pat mažumės jie natūraliai rūpinasi kitais. Manau, kad turime padėti jiems atskleisti savo gerąsias savybes, jaustis stipresniems ten, kur jie gali tai daryti, – pasakoja savanorė. – O savanorystė man yra kelionė savo svajonės link. Labai noriu ateityje treniruoti vaikus, turinčius vienokią ar kitokią negalią. Sportuodami jie negalvoja, kad ko nors negali, galvoja tik apie tai, kiek gali.“

Eglė VARPIOTAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

 

  Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje