15
P, Lap
9 Nauji straipsniai

„Negalią turintys žmonės tampa mano mokytojais“

Vilniaus vaikų ir jaunimo pensiono auklėtiniai – dažni svečiai „Levandų uoste“.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Aurelija Arlauskienė, žurnalistė, kelionių vadovė, „Levandų uosto“ įkūrėja ir šeimininkė, negalią iš arti pažino dar paauglystėje. Tuomet ji negalėjo nujausti, kad tokių susitikimų bus ne vienas, o negalią turintys žmonės taps jos gyvenimo mokytojais.

Pajausti, ką jaučia neįgalus

Aurelija pasakoja, kad sąnarių liga jos tėvelis susirgo būdamas 44-erių. „Aš nežinojau, kad ši liga tokia sunki, nelabai supratau, kaip jaučiasi tėvelis, visgi kai brolis išėjo į kariuomenę, iš laukinės mergiotės, kuri karstydavosi po medžius, lakstydavo su berniokais Vilbėno pakrantėmis, tapau pagrindine namų darbininke. Nuo to laiko praėjo daug dešimtmečių, bet viską kuo aiškiausiai prisimenu. Vieną vakarą mes su tėveliu vežėme burokus iš laukų, tada tempdama karučius pirmą kartą pajaučiau, kad tempiu viena, nes tėtis visiškai neturi jėgų. Man tuomet buvo gal 13 metų ir net neįsivaizdavau, kad taip gali būti.“ Aurelija sako, kad tuomet ji dar nepajėgė suprasti, kas yra negalia ir kaip jaučiasi žmogus, negalintis daryti to, kas anksčiau jam buvo visiškai įprasta ir paprasta. Daug vėliau, pradėjusi rašyti knygą apie Tomą Šerną, vienintelį gyvą per žudynes išlikusį Medininkų muitinės darbuotoją, Aurelija suprato, kokia turi būti subtili ir supratinga, bendraudama su negalią turinčiu žmogumi. „Norėjau įprasminti reikšmingą įvykį ir parodyti ypatingą asmenybę, tačiau artimai bendraudama su Tomu mokiausi, kaip derėtų elgtis su neįgaliu tapusiu žmogumi.“

Aurelija norėjo, kad Tomas kuo daugiau kalbėtų, pasakotų ir kviesdavo jį susitikti įvairiose vietose. „Kartą, kai susitikome kavinėje, paklausiau, ar jis geria kavą su cukrumi. Išgirdusi atsakymą „Taip“, paėmiau jo pakelį ir atplėšiau, kad jam būtų patogiau įsiberti cukraus į kavą“, – prisimena Aurelija ir sako pamačiusi, kaip Tomas pasikeitė. Tuomet suprato, kad savo poelgiu peržengė tą nematomą subtilią ribą, kurią nusibrėžė pats neįgaliu tapęs žmogus. Tiesa, kai jie su Tomu tapo artimesni, Aurelija jau žinojo, kad arbatos ar kavos puodelį jam reikia paduoti kuo didesnį, nes indą su didele ąsele patogiau laikyti, žinojo ir tai, kad Tomas nemėgsta būti pernelyg globojamas.

„Kai raviu savo tūkstančių krūmelių levandų lauką, matau, kaip mano kaimynas Tomas sėdi neįgaliojo vežimėlyje ir žiūri į tolį, pamirštu nuovargį. Žinau, koks Tomas buvo darbštus iki tragedijos, kiek daug darbavosi savo tėvų sodyboje. Ir neabejoju, kad jam yra nenusakomai sunkiau nei man, ravinčiai kvepiančius augalus.“ Beje, Aurelijos parašyta knyga apie Tomą Šerną yra ne šiaip jo gyvenimo pasakojimas. Svarbu ir tai, kad kiekvienas knygos pirkėjas Tomui padeda gydytis.

Stovyklautojai ant pačių padaryto lieptelio. 

Kodėl reikia kviestis svečius?

Aurelija pasakoja, kad prieš 10 metų, kai su šeima iš Vilniaus atsikėlė į Šalčininkų kraštą, jie savo gyvenimo moto pasirinko eilutes iš Šventojo Rašto: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus.“ (Hebrajams 12,1). Angelais Arlauskų šeima dabar vadina Vilniaus vaikų ir jaunimo pensiono auklėtinius, su kuriais prieš keletą metų užsimezgė labai graži draugystė. „Prieš kurį laiką parašiau aštuonias miniatiūras apie Linksmąjį Naminuką – Mėnulio vaiką, gimusį per pačią pilnatį po levandų krūmu, ir paskelbiau jas savo feisbuko paskyroje. Minėto pensiono socialinė darbuotoja Violeta Medelienė, kuri kažkada buvo viešėjusi pas mus, parašė scenarijų ir gimė nuostabus spektaklis „Linksmasis Naminukas – Mėnulio vaikas“. Violeta pasakojo, kaip užsidegę auklėtojos ir globotiniai repetavo spektaklį! Kiek­vienas atrado erdvės saviraiškai: stovėti kaip medžiui ar tapti šuniuku, paukščiuku... Vaikinai ir merginos turėjo net po du vaidmenis. Spektaklį jie parodė įvairiose erdvėse – Vilniuje, Jašiūnų dvaro rūmuose, „Levandų uoste“. Taip prasidėjo mūsų draugystė su pensiono Ąžuolų šeimyna, kuriai kiekvieną vasarą dovanojame daugiau kaip savaitės patyriminę kūrybinę stovyklą „Levandų uoste“. Per tą laiką pamatėme, kiek šiuose žmonėse yra gerumo, tikrumo, o apie jų negalią tiesiog negalvojame“, – prisipažįsta moteris.

„Ąžuoliukai“ tapo nuolatiniais svečiais „Levandų uoste“. Paprastai stovykla būna liepos mėnesį, kai vyras išeina atostogų. „Tada mes visi kartu tiesiame pasivaikščiojimo takus, darome puokštes iš levandų, rugiagėlių, džioviname gamtoje randamus augalus, kad žiemą jie turėtų iš ko kurti paveikslus. Pernai stovyklautojai padarė labai tvirtą prieplauką, prie kurios ateina kaimo žmonės ir gėrisi jų darbu iki šiol.“ Aurelija prisipažįsta, kad visi, kurie matė tą „prieplaukos gimimo procesą“ negalėjo atsistebėti vaikinų darbštumu ir draugiškumu.

Moteris negali nepapasakoti apie vieną netikėtą ir jaudinančią patirtį: „Pas mus į „Levandų uostą“ dažnai atvažiuoja turistų, bet tuomet, kai svečiuojasi šie vaikinai, kitų lankytojų nepriimame. Nutiko taip, kad kartą svečiai visgi įsiprašė.“ Atvažiavo vyrai ir moterys prabangiais automobiliais ir, didžiai Aurelijos nuostabai, vienas jų, turtingas vyras, nuėjo prie vaikino su Dauno sindromu ir jiedu abu apsikabino. „Nežinau, gal to žmogaus artimoje aplinkoje buvo žmonių su Dauno sindromu, gal taip nutiko spontaniškai, bet toks poelgis labai sujaudino. O juk iš tiesų taip ir turi būti, bet mes vis dar mokomės pažinti ir priimti vieni kitus, o šie vaikinai spinduliuoja kažin ką išties angeliško.“


Uostyti levandas išmokė neregiai

Aurelija yra Merkio aukštupio krašto bendruomenės pirmininkė, o šios bendruomenės narė Ramunė Žukauskienė prieš kelerius metus pasiūlė pasikviesti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Vilniaus filialo narius bei padovanoti jiems Potyrių dieną. Ši dovana neregiams buvo teikiama du metus iš eilės – pirmiausia jie apsilankydavo „Levandų uoste“, po to važiuodavo pas kitą bendruomenės narį, kuris augina avytes, ten patirdavo šių mielų gyvūnų artumą, paskui sukdavo į sveikos gyvensenos sodybą „Vabalynė“, kur mėgaudavosi pirties malonumais. „Bendruomenės narius žavėjo atvykėlių gebėjimas džiaugtis viskuo, ką jie gali paliesti, pauostyti. Kai aklieji ir silpnaregiai pirmą kartą apsilankė „Levandų uoste“, pamačiau, kaip iš tikrųjų reikia uostyti gėles. Rankomis. Ir dabar visada su šia patirtimi supažindinu turistus, kurių per kelis vasaros mėnesius pas mus apsilanko arti pusantro tūkstančio. Šiemet Potyrių dieną planuojame dovanoti kitiems, nes vilniškiai žada vykti kažkur kitur.“

Praėjusiais metais Aurelija baigė kursus, kuriuose mokėsi, kaip į turizmą integruoti neįgaliuosius. Moteris atvirai dalijasi savo planais ir užmojais: „Labai noriu rengti šiems žmonėms ekskursijas. Buvau sukrėsta, kai sužinojau, kad daug turistinių objektų nepritaikyti neįgaliesiems. Sujaudino neregio pranešimas, kuriame jis išdėstė, kaip reikėtų pritaikyti kaimo turizmo sodybas.“

Atsisveikindama Aurelija dar papasakoja, kad vesdama ekskursijas, jos dalyvius visada stengiasi nuvežti į Šalčininkų rajono Tabariškių kaimą, kuriame įkurtas savamokslės dailininkės Anos Krepštul muziejus. Čia eksponuojami neįtikėtinai šviesūs visą gyvenimą sirgusios neįgalios dailininkės paveikslai. Jos sesuo Danuta Moločko supažindina su šios asmenybės gyvenimu ir kūryba – Anos darbai, pasklidę po visą pasaulį, liudija, kokia stipri gali būti žmogaus dvasia.

Atsisveikiname su šia ryžtinga, atsidavusia idėjai moterimi nė nesuabejodami, kad kelionės, patogios neįgaliems žmonėms, tikrai bus organizuojamos.

Eglė KULVIETIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt