15
P, Lap
9 Nauji straipsniai

Tikiuosi, susitikimai tęsis

Artūras Moisejenko-Karlas. Egidijaus Knispelio nuotr.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Žinomas fotografas Artūras Moisejenko-Karlas su negalią turinčiais žmonėmis susidūrė ir pats juos fotografuodamas, ir šių metų pavasarį dalyvaudamas neįgaliųjų fotoplenere Nidoje. Fotografas sako, kad ši patirtis, kaip ir ankstesnės, jam įdomios ir prasmingos. Karlas mielai pasakoja, ko pats mokosi iš negalią turinčių žmonių ir kodėl norėtų tęsti bend­ravimą.

Sudomino gestų kalba

„Kai mane pakvietė fotografuoti kurčiųjų vestuves, iš pradžių nė nesusimąsčiau, kaip aš su jais bendrausiu. Jeigu atvirai, tai tikėjausi, kad man kas nors padės. Vis dėlto šventėje gestų kalbos vertėjo nebuvo, kurčiųjų būryje aš vienas buvau girdintis.“ Vestuvės vyko Šv. Pet­ro ir Povilo bažnyčioje, o jaunavedžiai buvo skirtingų tautybių. Svečių atvyko iš Šveicarijos, Rumunijos.

Karlas pasakoja, kad iš pradžių jis sutriko, nes kalbančiųjų gestais net iš arčiau nebuvo matęs. „Kurtieji taip smagiai tarp savęs bendravo, kad aš jaučiausi kaip balta varna arba bebalsis tarp kalbančiųjų, – fotografą nustebino šiltas kurčiųjų tarpusavio ryšys. – Žmonės buvo iš įvairių valstybių, bet visi susišnekėjo gestais. Jie juokavo tarpusavyje, pastoviai vienas kitam kažką kalbėjo, net neįsivaizdavau, kiek daug tų gestų yra!“ Karlas sako pats greitai susivokęs, kad turi kalbėtis pasitelkdamas mimo gebėjimus. Ir jam pavyko! „Šioje jaunavedžių šventėje, apsuptas kurčiųjų, supratau, kad jų gyvenimas yra savitas, įdomus, tik mes, girdintieji, jo nė trupučio nepažįstame. Kilo noras daugiau sužinoti apie gestų kalbą ir net pramokti šios „rankų kalbos“.

Karlas džiaugėsi, kad jo darytos nuotraukos kurtiesiems patiko, visi juokėsi jas peržiūrėdami, rodė vienas kitam gestais. Kad galėtų paprašyti jų leisti nuotraukas, kuriose užfiksuoti gestais kalbantys žmonės, parinkti parodai, anuomet fotografas nepagalvojo, tik džiaugėsi įgijęs naujos patirties.

Karlas su plenero dalyve. Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.


Lauks komentarų feisbuke

Regėjimo negalią turinčius žmones Karlui teko fotografuoti du kartus. „Kai pirmą kartą fotografavau neregę merginą, paklausiau, gal norėtų, kad papasakočiau, kaip atrodys nuotraukoje, bet ji paaiškino, kad nuotrauką ji įsidės į savo feisbuko paskyrą, o ten būrys jos draugų rašys komentarus ir iš jų mergina sužinos, kaip atrodo kitų akimis“, – prisiminė Karlas. „Jie mane žodžiais nupieš ir aš žinosiu, kaip kiekvienas jų mane mato. Kuo daugiau nuomonių, tuo man įdomiau“, – sakė mergina. Fotografas prisipažįsta tąsyk nustebęs.

Kita fotosesija, kurią Karlui teko fotografuoti, buvo mergvakaris. „Į mano fotostudiją atėjo penkios merginos. Visos jos buvo neregės, atėjo vienos, be palydovų, susikibusios rankomis. Nedrįsau paklausti, ar nebuvo sunku surasti studiją. Pradėjom dirbti. Mano darbas nesiskyrė nuo įprastinio. Merginų prašiau atsistoti tai vienoje vietoje, tai kitoje, keisti padėtis, šypsotis. Nebuvo lengva ir man, ir joms, nes turėdavau prie kiekvienos prieiti ir parodyti judesiu, kaip pasisukti.“

Karlas pasakoja, kad užtruko ilgiau nei įprastai, kol surado kontaktą su merginomis, visgi nuotrauka pavyko. Ar merginoms ji patiko, Karlas nesužinojo, bet fotografą sužavėjo neregių merginų drąsa, pasitikėjimas savimi. Jos atėjo fotografuotis neįspėjusios, kad yra neregės, nekompleksavo, nesivaržė – visos buvo savimi. Vyras prisipažįsta, kad net pradėjo domėtis, kaip save nuotraukose įsivaizduoja neregiai. Apie tai norėtų su jais pasikalbėti.


Nustebino savo aistra fotografijai

Kai Karlą Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovai pakvietė dalyvauti fotoplenere, jis susimąstė. Visi plenero dalyviai turėjo judėjimo negalią, visus fotografuoti teks vežioti autobusiuku į tą pačią vietą, o ir laiko tik savaitė... Kažin ar pavyks ką nors nuveikti? „Nesitikėjau, kad žmonės, kuriems nėra paprasta judėti, yra pasiruošę taip nuoširdžiai dirbti, kad be paliovos manęs klausinės įvairiausių fotografavimo subtilybių“, – sako jis.

Karlas pasakoja, kad jam gelbėjo ilgametė darbo su fotoaparatu patirtis, kiekvienam individualiai aiškino, iš kokio kampo turėtų fotografuoti, kaip naudoti blykstę ir pan. Iš elektrėniškės Audronės Česonienės fotografas net sulaukė komplimento: „Jūs galėtumėt būti puikus pedagogas!“

„Audronė po avarijos nevaldo dešinės pusės, bet fotoaparatą puikiai valdė vien kaire ranka. Alvydas Bajorūnas iš Panevėžio, netekęs kojos, nešioja protezą, dažnai juda ir neįgaliojo vežimėliu, o fotografija, pasirodo, yra Alvydo didžioji aistra. Judėti vyrui nėra lengva, bet jo buvo pilna visur: kopose, prie jūros, o ir nuotraukos geros, – prisimena fotografas. – Mane nustebino Laimutė Morkūnaitė, ji taip pat panevėžietė, serganti išsėtine skleroze, bet kaip dirbo! Padarė per tūkstantį nuotraukų!“

Laimutė atsivežė patį paprasčiausią skaitmeninį foto­aparatą, nes iš pradžių buvo nusiteikusi tik šiek tiek pafotografuoti, o paskui tiesiog užsidegė. Plenero vadovas pasakoja davęs jai savo sudėtingesnį fotoaparatą ir ji padarė dar 300 nuotraukų. „Tikrai turiu ką atrinkti į parodą!“ – džiaugiasi Karlas.

Fotografas sako, kad galėtų su didžiausia pagarba ilgai pasakoti apie kiekvieną plenero dalyvį, tačiau nori pasakyti, kad juos konsultuodamas, o kartais negailestingai kritikuodamas, suprato, jog negalią turintys žmonės nėra silpni ir pažeidžiami, nėra kitokie, ypač kai daro tai, kas jiems patinka. Juk kai žiūrime į jų padarytas nuot­raukas, matome jose užfiksuotus vaizdus, portretus, o ne negalią. Karlas sako, kad svarbiausia – jis jautė, jog už reiklumą, kartais net labai griežtas pastabas plenero dalyviai buvo dėkingi. „Manau, dėkingi jautėsi už tai, kad nerodžiau jiems kokio nors išskirtinio dėmesio, kad dirbau, kaip esu pratęs, kai kitus mokau fotografijos. Tikiuosi, kad mano pažintis su negalią turinčiais žmonėmis tęsis, – viliasi Karlas. – Jie be žodžių moko neniurzgėti ant gyvenimo, kitaip priimti sunkumus, nesureikšminti nesėkmių.“

Eglė KULVIETIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt