12
A, Lap
10 Nauji straipsniai

Dirigentė Rita ir jos mylimi „keistuolėliai“

Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklos chore dainuoti mokosi įvairiausių galimybių vaikai.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Rita Kraucevičiūtė – žinoma choro dirigentė, Vilniaus Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklos įkūrėja ir vadovė. Steigdama šią giedojimo mokyklą nesvajojo, kad jos chorai taptų įvairių konkursų laureatais, tenorėjo, jog visi į chorą atėję vaikai išmoktų giedoti per mišias. O kai mamos į mokyk­lėlę atvedė ir vaikų, turinčių įvairių raidos sutrikimų, Rita nuoširdžiai juos priėmė. Šiuos vaikus choro vadovė švelniai vadina „keistuolėliais“. O jos pažintis su „kitokiais“ vaikais prasidėjo dar tuomet, kai mokėsi vidurinėje mokykloje.

„Kitoks“ sūnėnas turi nenusakomą nuojautą

R. Kraucevičiūtė pasakoja, kad pirmą kartą daug neįgalių vaikų ji pamatė būdama dešimtokė. „Viešėjau su drauge tuometinėje demokratinėje Vokietijoje. Mano draugės bičiulė, pas kurią apsigyvenome, savanoriavo internate, kuriame gyveno neįgalūs vaikai. Tada pirmą kartą pamačiau daug vaikų, turinčių negalią, ir sužinojau apie savanorystę“, – prisimena ji.

„Jonukas, trečias, jauniausias mano sesers vaikas, gimė turėdamas dvigubą širdies ydą. Berniukas ištvėrė sunkią operaciją, užaugo. Dabar jam 25-eri. Jis nekalba, turi įvairių sutrikimų“, – pasakoja Rita ir pripažįsta, kad ją nepaprastai žavi ir stebina sesers pasiaukojimas. 15 metų ji nemiegodavo naktimis, nes sūnus naktį vaikščiodavo, tekdavo užrišti visus stalčius, šaldytuvą, visaip jį raminti. „Jonuko negalia dar labiau suvienijo mano sesers šeimą, – sako Rita. – Pamenu, kaip jo sesutė pasakė, kad Dievas Jonuką jiems davė, kad taptų geresni.“ O gerumo ir kantrybės vaiko artimiesiems iš tiesų niekada nestigo.

Jonukas stebina savo neįprasta nuojauta. Vaikinas kartais pradeda nuo sienų mėtyti paveikslus, bet ne visus. Kai kuriuos palieka... O kodėl, negali paaiškinti, to tėvai nežino. Jis iškart pajunta, kieno namuose jam gerai ir kuriuose nesinori būti. Tada velka mamai paltą ir ima ją už rankos.

Rita pasakoja, kad jos sūnėnas – ne tik „keistuolėlis“, bet ir žmogus amfibija. Labai mėgsta vandenį, nardo vonioje. Dabar jis gyvena socialinės globos namuose Valakampiuose, o savaitgaliais tėvai jį pasiima į namus. „Gal Jonukas savaip „kaltas“, kad priėmėte į giedojimo mokyk­lėlę ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų?“ – klausiu Ritos. Tačiau ji teigia, jog dar tada, kai buvo Lietuvos radijo ir televizijos vaikų choro chormeisterė, labai išgyveno, kad ne visi vaikai buvo priimami į chorą. „Išmokti dainuoti gali kiekvienas vaikas, – sako ji, – tereikia jam padėti kantriai kartu dirbant.“

Choro dirigentė Rita Kraucevičiūtė.

Mūsų „keistuoliukų“ daugėja

Giedojimo mokyklėlę prie Bernardinų bažnyčios Rita įkūrė prieš 24 metus, 1995-aisiais, kartu su pranciškonu tėvu Benediktu. Mokykloje vaikai mokosi nuo ketverių metų. Jie išmoksta muzikos rašto, giedojimo ir vokalo meno paslapčių. Veikia keturi įvairaus amžiaus vaikų chorai. „Mokydamasis muzikos vaikas išmoksta susikaupti, tampa imlesnis užsienio kalboms, net matematikai, – pasakoja Rita. – Kai tik įsikūrė mokyklėlė, mama atvedė dukrą, turinčią raidos sutrikimų, mes mergaitę priėmėme. Lina (mergaitės vardas pakeistas – red. pastaba) stropiai mokėsi dainuoti, o šiuo metu jau gieda mišriame chore.“ Rita pasakoja, kad mergaitė labai stengėsi, o dirbant su ja svarbiausia buvo geranoriškumas. Ji socializavosi, dirba ir stebina savo išmintimi.

„Mūsų giedojimo mokyklėlę lanko du berniukai, broliukai, turintys autizmo spektro sutrikimų. Kai ruošėmės važiuoti į stovyklą, paskambino jų mama ir paprašė juos paimti, ji paaiškino, kad berniukai šiek tiek kitokie negu kiti vaikai“, – prisimena Rita ir sako išsyk pajutusi, jog tėvai labai daug dirba su savo sūnumis. Berniukai laikėsi taisyklių, laiku eidavo miegoti, prieš tai būtinai išsivalydavo dantis, pažino laikrodį ir kt. „Tačiau tėvai mus buvo įspėję, kad jie gali išeiti iš tos aplinkos, kuri jiems tuo metu nepatinka. Per repeticijas ir prasidainavimus elgdavosi kaip ir visi kiti, tačiau mokytis naujų kūrinių jiems buvo per sunku, tad broliukai tiesiog išeidavo. Vienas atsisėsdavo netoli dirigento kėdės, „pasiskolindavo“ vadovės telefoną ir žaisdavo, o kitas išvis išeidavo ir būdavo vienas, klausydavosi muzikos per ausines“, – pasakoja Rita.

„Dar anksčiau į mūsų mokyk­lėlę atėjęs vyresnis berniukas su autizmo sutrikimu turi fenomenalią klausą, visas dainas išmoksta atmintinai. O choristė mergaitė, turinti Dauno sindromą, labai nuoširdi, ji turi nematomą draugę, su kuria visą laiką kalbasi. Kamilė (vardas pakeistas – red. pastaba) labai stengiasi, prisitaiko, pati supranta, kad kartais nepataiko į toną, tada – tik žiopčioja, bet kai į ją pasižiūri, atrodo, kad dainuoja. Tuos kūrinius, kurie jai aiškesni, išmoksta, o kitu atveju prisitaiko, kad netrukdytų kitiems dainuoti“, – pasakoja dirigentė. Prieš tai Kamilė dainavo jaunesnių vaikų chore, o šiemet atėjo į Ritos vadovaujamą pagrindinį vaikų chorą „Švento Pranciškaus paukšteliai“. „Kitokių“ vaikų mokyklėlėje daugėja, jie auga.


Nepamirštami susitikimai

Ritos pažintis su negalią turinčiais vaikais ir jų tėvais ar globėjais labai įvairi. Ji tęsia savo pasakojimą perkeldama mus į Karpatus.

Slidinėdama su draugais Karpatų kalnuose Rita ir jos bičiuliai susipažino su biologais ir metrologais. Tarp jų buvo ir Mykolo, jaunas biologas, kurio žmona mirė gimdydama, o jis liko su maža dukrele ir ką tik gimusiu sūnumi, sergančiu cerebriniu paralyžiumi. „Mes Mykolo lankėme ir matėme, su kokiu pasiaukojimu jis augina vaikus“, – sako ji.

Rita pasakoja, kad jos pažįstamam biologui medikai siūlė atiduoti sūnų į globos institucijas, nes jis, vienišas vyras, nepajėgs rūpintis dviem vaikais, iš kurių vienas neįgalus, tačiau tėvas niekam sūnaus neatidavė, užaugino berniuką pats. Jis dirbo nuotoliniu būdu, mankštindavo sūnų, vežiojo pas specialistus. Vėliau įkūrė asociaciją, subūrė Lvove gyvenančius tėvus, auginančius cerebriniu paralyžiumi sergančius vaikus, tapo šios asociacijos prezidentu. Be to, užmezgė ryšius su įvairiose šalyse esančiomis tėvų, auginančių neįgalius vaikus, asocia­cijomis. O likimas jam vėl atsiuntė mylimą moterį – ukrainietę, gyvenančią JAV. Jiedu susituokė. Kai Mykolo atvyko į Vilniuje vykusią konferenciją, Rita susitiko su juo. Vyras pasidžiaugė, kad jo sūnus užaugo, labai mėgsta klausytis klasikinės muzikos.

Kitas ne mažesnį įspūdį Ritai palikęs susitikimas įvyko tuomet, kai savanoriaudama ji drauge su kunigu Arūnu Peškaičiu lankė kalinius. „Išgirdau ir vėliau iš arčiau pažinau Žygimantą Digaitį, jauną vyrą, nuteistą 15 metų kalėti už žmogžudystę. Kalėdamas Žygimantas pasikeitė ir, norėdamas išpirkti savo kaltę, pasisiūlė gyventi vienoje kameroje su visų atstumtu kaliniu kurčiuoju. Šis vyras nemokėjo gestų kalbos, neturėjo elementariausių higienos įgūdžių, nemokėjo praustis, skustis, valgyti su stalo įrankiais ir daugelio kitų dalykų, kurie kitiems įprasti. Net tualetu nesinaudojo. Žygimantas, naudodamasis vaizdo grotuvu, išmoko gestų kalbą ir išmokė jos kurčiąjį. Šveitė jo kamerą, nupirko dantų šepetuką ir pasirūpino, kad tas vyras gautų pasą. Ž. Digaitis rašė dienoraštį, kuris virto knyga „7 kvad­ratiniai met­rai“. „Vėliau mąsčiau, kad žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvūno: gyvūnai silpnuosius sunaikina, o žmonės gelbsti“, – pasakojo Rita.

Su Rita dar galėjome kalbėtis ilgai, bet laikas sparčiai bėgo, o jos laukė giedojimo mokyk­la, Vilniaus universiteto merginų choras „Virgo“. Tačiau kad ir kur būtų dirigentė Rita Kraucevičiūtė, ji niekada nepraeis nepastebėjusi negalią turinčio žmogaus ir neatvėrusi jam savo dosnios širdies.

Eglė KULVIETIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt