„Mimikos“ teatro aktoriai mane vis dar moko gestų kalbos

Spektaklis „Romeo ir Džiuljeta“ . Scenarijaus autorė ir režisierė Janina Mažeikienė. Scenografas ir kostiumų autorius – Nojus Petrauskas.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centro liaudies teatro vadovė ir režisierė Janina Mažeikienė sako, kad gestų kalbos ją išmokė kurtieji aktoriai, su kuriais pradėjo dirbti beveik prieš 40 metų. Per repeticijas aktoriai vis dar tobulina Janinos gebėjimus susikalbėti gestais, o ji sako, kad bendraudama su kurčiaisiais pasisemia gerų emocijų, energijos, daug juokiasi ir kalbasi apie viską. Vis dėlto pati darbo pradžia su klausos negalią turinčiais žmonėmis nebuvo labai lengva.

Močiutė mokėsi skaityti iš lūpų

Janina su kurčiais ar kitokią negalią turinčiais žmonėmis iki studijų nebuvo susidūrusi. „Mano močiutė, buvusi politinė kalinė, senatvėje apkurto, tačiau mokėsi suprasti ne gestų kalbą, bet lūpų judesius“, – sako Janina. O netikėta pažintis su kurčiaisiais prasidėjo tuomet, kai buvusi kurso draugė Nijolė, su kuria Janina drauge studijavo režisūrą, mokėsi choreografijos, pakvietė ją statyti spektak­lį su Panevėžyje gyvenančiais kurčiaisiais. „Patekusi į kurčiųjų aplinką aš žiūrėjau į juos, stebėjau, kaip jie bendrauja tarpusavyje, ir pradėjau suprasti, kokie jie nuoširdūs, draugiški žmonės, pasiruošę man, nemokančiai gestų kalbos, visaip padėti juos suprasti“, – pasakoja J. Mažeikienė.

Gestų kalbos Janina specia­liai nesimokė, gestus pradėjo suprasti repetuodama pirmąjį spektaklį. „Mano gera regimoji atmintis, puikiai suvokiu judesio kalbą, tad suprasti ir pramokti gestų reikšmes nebuvo labai sunku“, – sako ji. Greitai kurtieji pradėjo Janiną suprasti iš lūpų. O istorijas, kurias vaidina, kurtieji aktoriai pasakoja judesiais, savo kūnu, tad patys savo teatro spektaklius suvokia be didelių pastangų.

Janina Mažeikienė.

Pirmasis spektaklis sulaukė kritikos

Janina pasakoja, kad pirmasis Panevėžio kurčiųjų kultūros namuose jos pastatytas spektaklis buvo ir pirmoji pamoka jaunai režisierei. Aktoriai supainiojo pradžią ir pabaigą, nebesuprato, kaip vaidinti. Janiną sukritikavo specialistai. Ji labai išgyveno, sutriko, net norėjo keisti darbą, bet paskui susiėmė, į nesėkmę pažvelgė kaip į iššūkį, sukaupė visą energiją ir vėl ėmė dirbti. „Pamažu pradėjau suvokti kurčiųjų mąstymo kultūrą, pažinti žmones, supratau, kokie jie puikūs, kiek daug žino, apsiskaitę, smalsūs“, – džiaugiasi ji. Kai jau visi turėjo mobiliuosius telefonus, internetą, Janina su savo aktoriais pradėjo bendrauti žinutėmis, skaipu, elektroniniu paštu. „Su savo kurčiais aktoriais esu ne tik režisierė, esame draugai, bendraminčiai“, – pasakoja režisierė.

Pajutę, kad Janina ateina pas juos tikra, be jokios kaukės ar kokios nors išankstinės nuostatos, kurtieji pradėjo atsiverti režisierei, pasakoti apie savo gyvenimus, šeimas. Visi drauge švenčia gimtadienius. „Pabūnu per šventę ir išeinu, nes žinau, kad tarpusavyje bendrauti jiems smagiau, o mane jie vis dar moko gestų, kartais švelniai juokaudami, geranoriškai pasišaipydami: parodo ne tą gestą ir stebi, ar aš pajusiu jų „klastą“, ar gerai jau moku gestus“, – šypsosi moteris.

Janina prisimena pirmąsias savo keliones su kurčiaisiais: „Mane išsiuntė su kurčiais aktoriais į kelionę vieną, be gestų kalbos vertėjo. Dešimt dienų buvome drauge, plaukėme laivu į Suomiją. Per tą laiką įtvirtinau savo gestų kalbos žinias, nes kitaip pasikalbėti nebuvo galimybės.“


Atsigauname vaidindami komedijas

Janina pati rašo scenarijus, pati pritaiko tekstus. Kai pavargsta nuo spektaklių, kur daug judesio, šokio elementų, stiprių jausmų, veiksmo, griebiasi komedijų. Režisierė sako, kad kurtieji labai mėgsta vadinti komedijas: „Repetuoti komediją – pats maloniausias darbas: aktoriai improvizuoja. O jau improvizuoti jie be galo mėgsta.“ Statydami komediją aktoriai turi visišką laisvę išreikšti save, komunikuoti. Janina sako, kad komedijos – tam tikra teat­ro terapija po darbų ir rūpesčių, poil­sis bei atgaiva ir režisieriui, ir aktoriams.


Vaidinti saviems maloniausia

Pernai Janina rašė scenarijų spektakliui legendai „Amžina šviesa“. Režisierė džiaugiasi, kad į šį spektaklį įsitraukė ir kurčiųjų vaikai. Vaidino ne tik puiki aktorė Jovita Valsevičienė, negalinti gyventi be teatro, bet ir jos paauglė dukra, ir dvejų metukų sūnus Mindaugėlis. O Valdas Katutis, jau visiems žinomas aktorius, suvaidino kunigaikštį Kęstutį. Janina sako, kad spektaklis buvo ilgas, sudėtingas, daug gestų, judesio, bet pavyko. Pasak jos, būtinai reikia paminėti jau daugiau kaip 40 metų kurčiųjų teatre vaidinančią Genovaitę Vengalytę, puikius aktorius Įgorį Kulčickį, Daivą Skavronskytę. Greit bus 20 metų, kaip „Mimikos“ teatre vaidina Nijolė Karmazienė – ir visada pagrindinius vaidmenis. „Jie mano mokytojai, be mūsų bendrų pastangų nieko nepadaryčiau“, – neslepia režisierė.

Janina yra pastačiusi daug įvairaus žanro spektaklių, kurie gavo daugybę apdovanojimų, su kurčiųjų teatru jau užaugo ne viena karta. „Mes dažnai dalyvaujame teatrų festivaliuose, kuriuose vaidina girdintieji. Mus vertina, ne kartą buvome apdovanoti. Bet girdinčiųjų šventėse turi dalyvauti gestų kalbos vertėjai, tiesioginio bendravimo tarp aktorių ir žiūrovų nėra. O kai kurtieji vaidina savo bendruomenėje, susitikimai būna nepaprastai šilti. Taip buvo, kai vaidinome Marijampolėje, Kėdainiuose. Savo bendruomenėje – savo pasaulyje – visi pasijunta ramūs, linksmi“, – pasakoja režisierė.

Janina sako, kad kartais, girdėdama, jog kurčiųjų bendruomenė uždara, kad sunku į ją įeiti, ji stebisi. „Žmonės, kurie taip sako, tiesiog nesistengia suprasti, kad kurtieji turi savo kultūrą, savo pasaulį, į kurį negalima veržtis, bet reikia eiti pamažu, atvira širdimi, tada būsi priimtas, tapsi savas“, – neabejoja ji. Režisierę žavi kurčiųjų mobilumas – jie dabar keliauja po visą pasaulį, važiuoja į ekskursijas ir į tolimus kraštus, ryžtasi vykti net po vieną, jie daug kuo domisi, mokosi universitetuose.


Netikėtai rasti talentai

Praėjusiais metais J. Mažeikienė priėmė dar vieną iššūkį. Vilniaus „Šilo“ mokykloje specialiųjų poreikių turinčius vaikus ji pradėjo mokyti scenos raiškos, judesio pratimų ir pantomimos elementų. „Dar prieš pradėdama dirbti šioje mokyk­loje skaičiau daug literatūros apie autizmo spektro sutrikimus, gilinausi, o kad geriau pažinčiau vaikus, turinčius vienokių ar kitokių sutrikimų, dirbau ir jų auklėtoja“, – pasakoja moteris. Janina surado kelią į šių vaikų širdis. Ji sako, kad autistai ją nustebino savo gebėjimais, neįtikimais talentais. Vienas berniukas, turintis autizmo spektro sutrikimą, išsiskyrė absoliučia klausa, o turintieji Dauno sindromą šildė savo gerumu, patiklumu, meilumu. „Naujieji mano auklėtiniai buvo nedrąsūs, bet mes kantriai jaukinomės vieni kitus ir kūrėme sceninius etiudus“, – pasakoja ji.

Janina sako dar ir dabar negalinti teigti, kad jau gerai pažįsta klausos negalią ar specialiųjų poreikių turinčius žmones. Bet ar mes visi vieni kitus iki galo pažįstame? Svarbu neatitolti, eiti į priekį drauge. Būti drauge ir scenoje, ir gyvenime.

Eglė KULVIETIENĖ
J. Mažeikienės asmeninio archyvo nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt