Neįgaliųjų treneris: „Tikiu ir žaviuosi savo auklėtinių gebėjimais“

Deimantas Jusys.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Deimantas Jusys svajojo būti kūno kultūros mokytoju, tačiau šio darbo dar nė dienos nedirbo. Šiandien jis – Šiaulių miesto neįgaliųjų sporto klubo „Šiaulietis“ prezidentas, treneris, fizinę negalią turinčių žmonių draugas, skatinantis juos sportuoti, padedantis jiems tapti čempionais, o prireikus pabūnantis ir jų vairuotoju, globėju. Deimantas žino, kaip tai daryti, nes pažintis su negalią turinčiais žmonėmis prasidėjo dar vaikystėje.

Iššūkis pačiam sau

„Negalią, ypač fizinę, turinčius žmones pažinau anksti, su jais užaugau, – pasakoja Deimantas. – Mano senelis, buvęs partizanas, pokario metu neteko kojos. Jis 10 metų kalėjo Sibiro lageryje... O aš mačiau jį jau Lietuvoje, stebėjau, kaip jis juda, dirba ir neturėdamas kojos prisitaiko prie aplinkybių.“ Tačiau apie tai, kad treniruos negalią turinčius jaunuolius, Deimantas tikrai nemąstė.

Daugiau nei prieš 8-erius metus, dirbdamas Šiaulių sporto mokyklos direktoriaus pavaduotoju, D. Jusys pradėjo domėtis, kodėl mokykloje nėra neįgaliųjų lengvosios atletikos. Pradėjęs klausinėti išgirdo atsakymą: „Matai poreikį – dirbk!“ Šitaip paskatintas Deimantas nedvejojo. Dirbdamas administracinį darbą sporto mokykloje jis kuravo neįgaliųjų sportą Šiaulių mieste, matė ir pažinojo golbolo bei aklųjų teniso žaidėjus, neįgaliųjų vežimėliuose sėdinčius krepšininkus, tinklininkus.

Iš pradžių Deimantas stengėsi surinkti nors keturių žmonių grupę, tačiau lengva nebuvo. Ėjo į universitetą, mokyklas ir teiravosi, ar ten nėra neįgaliųjų, kuriuos galėtų prikalbinti sportuoti. Treneris pasakoja, kad net gatvėje sutiktus jaunus fizinę negalią turinčius žmones kviesdavo treniruotis. „Jaunuoliai suglumdavo, nes buvo įsitikinę, kad sportas ne jiems, jog niekada negalės ko nors pasiekti“, – prisimena treneris.

Vienam vaikinukui, turinčiam fizinę negalią, Deimantas davė savo vizitinę kortelę. Kitą dieną treneriui paskambino vaikino mama, mat jai rūpėjo sužinoti, ar kartais kas nors iš jos sūnaus nesumanė pasijuokti. Vėliau ji pati tą vaikinuką atvedė, nes patikėjo Deimantu. Jis sportavo trejus metus. Ir šiam, ir kitiems į „Šiaulietį“ atėjusiems sportuoti jaunuoliams treneris nesakė, kad jų tikslas – medaliai, bet aiškino, kad jei pasiryžo ateiti, tai į sportą turi žvelgti rimtai, ruoštis dalyvauti Lietuvos čempionatuose ir tarptautinėse varžybose. Tiems, kurie nenusiteikę rimtai treniruotis, Deimantas pasiūlo lankyti kitą sporto klubą ir sportuoti dėl savęs ar tiesiog imtis kitos veiklos.


Ne gailėtis, o suprasti

Pačiam Deimantui pradžioje irgi nebuvo lengva, visko teko mokytis iš naujo. Mokėsi ir sporto subtilybių, ir medicinos, nes šių žinių prireikdavo nuolat. Iš jo treniruojamų sportininkų niekas nieko nesitikėjo, o dabar jie – tarptautinių varžybų dalyviai, prizininkai. „Stengiausi ir stengiuosi su negalią turinčiais žmonėmis būti reiklus, bet supratingas. Žinau, kuris kokių pratimų negali atlikti, kiek kuris gali dirbti sporto salėje ir kiek turi ilsėtis. Tačiau niekada nepabrėžiu, kad tu to ar ano nepadarai, nes esi neįgalus“, – pasakoja treneris.

Dirbdamas su negalią turinčiais žmonėmis Deimantas greitai suprato, kad labiausiai jie nemėgsta gailesčio, o reiklumą vertina. Griežtesnį žodį priima kaip pagarbą, supratimą.


Tapo matomi ir gerbiami

Treneris prisimena, kad iš pradžių, pamatę neįgaliuosius manieže, kiti sportininkai ir ypač vaikai varstė juos nepatik­liais žvilgsniais. Buvo tokių, kurie apskritai pirmą kartą išvydo sportuojantį neįgalų žmogų. Reikėjo kelerių metų, kad aplinkiniai suprastų, jog negalią turintys žmonės taip pat sportuoja ir net pasiekia puikių rezultatų. „Man buvo labai svarbu, kad mano treniruojami sportininkai nebūtų atskirti nuo kitų, kad išeitų į visuomenę. Mačiau, kaip pradėję sportuoti jaunuoliai keičiasi – tampa atviresni, pradeda labiau pasitikėti savimi“, – pasakoja pašnekovas.

Pradžioje ir treneriui buvo sunku atlaikyti kitų žvilgsnius, o dabar jau įprasta, kad manieže pasirodo žmogus, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, be rankos ar turintis kitokią fizinę negalią. Deimantas sako, kad šiuo metu jo treniruojamoje grupėje sportuojantis vežimėliu judantis sportininkas Eugenijus Vaičaitis stumia rutulį ir mėto ietį sėdėdamas ant specialios kėdutės.


Gerai pažįsta kiekvieną sportininką

Pirmaisiais trenerio sportininkais tapo anksčiau aktyviai sportavę vyrai, po traumų tapę neįgaliais. Vienas jų – Mindaugas Bilius. „Mudu su juo drauge sportavome dar iki Mindaugui patiriant traumą – abu mokėmės Šiaulių universitete. Jis ir po traumų puikiai sportuoja“, – sako Deimantas, neprisiimdamas sau nuopelnų.

Jonas Spudis – buvęs vienas geriausių daugiakovininkų Lietuvoje. Eismo įvykyje patyręs traumą ir tapęs neįgaliu, Deimanto prikalbintas vėl ėmė sportuoti. „Reikėjo padrąsinti, nes buvęs puikus sportininkas ir treneris neįsivaizdavo neįgaliųjų sporto“, – neslepia Deimantas. Į sportą J. Spudis grįžo praėjus beveik trejiems metams po nelaimės.

Gerų rezultatų pasiekia ir anksčiau nesportavę Deimanto treniruojami neįgalieji. Bėgikas Augustas Vaitaitis „Šiauliečio“ sporto klubą lanko jau daugiau kaip 7-erius metus. Atėjo silpnutis. 16-metį vaikinuką atvedė mama. Niekas nesitikėjo iš jo puikių rezultatų, o jis treniruodamasis taip sustiprėjo fiziškai, kad kartais žiūrovai net nesupranta, kokią negalią jis turi. Augustas jau priklauso Lietuvos paralimpinei rinktinei.

Deimantas žavisi ir rankos negalią turinčia Eivyde Vainauskaite, kuri sėkmingai stumia rutulį. Į klubą ji atėjo būdama 12-kos, o dabar 16-metė – Lietuvos jaunių rinktinės narė, Lietuvos čempionato prizininkė. „Pas mus ji tapo ir gera plaukike“, – džiaugiasi Deimantas.


Didžiuojasi tuo, ką gali padaryti

Sutikęs neįgalų, bet norintį ir galintį sportuoti jaunuolį, Deimantas kviečiasi jį į Šiaulius, į sporto gimnaziją. Šiemet laukia atvažiuojančio vaikino iš Panevėžio, turinčio rankos negalią. Vaikinas galės gyventi Šiauliuose, mokytis ir treniruotis. „Tikiuosi, taps geru bėgiku ar šuolininku. Man smagu, kad negalią turintys jaunuoliai gauna galimybę gyventi ir sportuoti, kaip ir visi kiti. Tik tėvai vis baiminasi, kad jų vaikai praras neįgalumo išmokas. Aiškinu jiems, kad taip nenutiks, bet ne visada patiki“, – atvirai kalba treneris.

Klausiu Deimanto, ar jis būna laimingiausias tuomet, kai jo treniruojamas neįgalus sportininkas iškovoja medalį? Treneris sako, kad geras jausmas jį apima ne tik sportininkams iškovojus pergalę. „Gera, kai jauti, kad jaunuoliai mąsto ne apie tai, ko jie negali, bet džiaugiasi ir didžiuojasi tuo, ką yra pajėgūs padaryti“, – sako treneris.

Eglė KULVIETIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt