„Ypatingieji“ – pasakojimas apie barjerus įveikiantį žmogiškumą

Filmo „Ypatingieji“ herojai Bruno ir Malikas. Filmo kadras.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Kai buvo paskelbta, kad filmo „Neliečiamieji“ režisieriai Olivieris Nakache ir Erikas Toledanas sukūrė filmą apie autizmą, spėliojau – tikriausiai laukia dar viena smagi istorija. Juk „Neliečiamieji“ buvo dramatiškas, bet linksmas pasakojimas apie iki kaklo paralyžiuotą milijonierių Filipą ir netikėtai jo slaugytoju tapusį teistą jauną imigrantą Drisą. Gatvėje užaugęs vaikinas iš esmės pakeičia neįgalaus turtuolio gyvenimą, taigi filmas kalba apie tai, kad svarbiausia – tarpusavio supratimas, rūpestis vienas kitu.

Naujasis prancūzų režisierių dueto filmas „Ypatingieji“ – taip pat apie rūpinimąsi vienas kitu ir apie visus barjerus įveikiantį žmogiškumą. Vis dėlto šį kartą režisieriai nusprendė kalbėti apie tai, kas iki šiol likdavo už kino meno ribų, nes yra pernelyg sudėtinga, nekinematografiška – apie visuomenės atstumtuosius, sunkią autizmo formą turinčius žmones.

Iki šiol, kaip ir daugelis, apie autizmą žinojau tiek, kad tai – spektras, kurio vienoje pusėje – keistuoliai genijai, šešiaženklius skaičius atmintinai dauginantys matematikai ir pan. (apie tokius, beje, sukurtas ne vienas vaidybinis filmas), o kitoje – žmonės, kurie negali kalbėti, nepakenčia garsų ir prisilietimų, kurie savo jausmus išreiškia agresija ir smurtu prieš aplinkinius ir save. Esu girdėjusi tokius vaikus turinčių mamų pasakojimų apie tai, kad jos visą parą turi būti budrios, nes sunkų autizmą turintys vaikai yra visiškai neprognozuojami. „Kas pasirūpins mano vaiku, kai manęs nebus?“ – ne kartą girdėjau klausiančias pagalbos nesulaukiančias mamas. Toks klausimas nuskamba ir filme „Ypatingieji“.


Sumanymą nešiojo 20 metų

Naujasis O. Nakache ir E. Toledano filmas, kaip ir „Neliečiamieji“, paremtas tikra istorija. Dar daugiau – be šios istorijos, kaip režisieriai teigia, nebūtų buvę ir „Neliečiamųjų“. Viskas prasidėjo 1994 m., kai kino režisūrą studijuojantys bičiuliai per atostogas įsidarbino vasaros stovykloje, kurios kuratorius buvo Stefanas Benhamou. Vėliau jis įkūrė asociaciją „Le Silence des Justes“ (liet. „Teisiųjų tyla“), kuri ėmė rūpintis sunkų autizmą turinčiais asmenimis. Ten buvo globojamas ir E. Toledano šeimos narys. Asociacijai trūko lėšų, todėl režisieriai sukūrė trumpą filmą, kuris padėjo surasti rėmėjų.

Su Stefanu dirbęs pedagogas Daoudas Tatou įkūrė organizaciją „Le Relais IDF“, kuri rūpinasi jaunuoliais iš socialinę atskirtį patiriančių šeimų. Stefanas ir Daoudas dirba pagal savo pačių sugalvotą metodiką: prob­lemiški gatvėje užaugę jaunuoliai leidžia laiką kartu su autistiškais žmonėmis – vieni tampa sutrikimą turinčių bendraamžių globėjais ir taip netgi randa gyvenimo tikslą, kiti grįžta į juos atstūmusią visuomenę.

Nuo pat 2000-ųjų režisieriai svajojo kurti filmą apie du keistuolius, savo gyvenimą pašventusius užribyje esantiems žmonėms, bet tuo metu turėjo per mažai patirties. 2011 m. pasirodęs filmas „Neliečiamieji“ kūrėjams atnešė ir pripažinimą, ir pasitikėjimo, kad jie gali imtis tokios sudėtingos temos. 2016 m. režisieriai sukūrė dokumentinį filmą apie Stefaną ir Daoudą, jį pavadinę „Turėtume apie tai sukurti filmą“, o netrukus ėmėsi įgyvendinti ilgai brandintą vaidybinio filmo idėją.


Pasipriešinę sistemai

Filme „Ypatingieji“ režisieriai pasakoja apie du draugus – žydą Bruno (aktorius Vincentas Casselis) ir musulmoną Maliką (Reda Katebas), kuriuos vienija ta pati misija – rūpintis tais, kurių atsisako oficialios valstybinės institucijos. Nors filmo herojai jau 20 metų keičia tokių žmonių ir jų šeimų gyvenimus, organizacijos veiklą tikrinantys inspektoriai siekia uždaryti oficialiai neįregistruotą organizaciją. Nelygią kovą su sistema filmo herojai vis dėlto laimi.

Norėdami kuo realistiškiau perteikti tikrą gyvenimą, režisieriai 2 metus buvo „panirę“ į su autistišku jaunimu dirbančių organizacijų gyvenimą, todėl viskas, kas filme vyksta, yra paremta realiais įvykiais. Dauguma filmo „aktorių“ tikri žmonės: autistiški jaunuoliai, jų globėjai, tėvai, slaugytojai, gydytojai, policininkai. Juostoje yra itin įtemptų kadrų – pavyzdžiui, kai visiškai nevaldomas, todėl iki šiol buvęs uždarytas, Valentinas pabėga ir traukia beprotiškai judria Paryžiaus magistrale, baimė sukausto tikriausiai kiekvieną žiūrovą.

Vis dėlto, prisipažinsiu, filmą žiūrėti nebuvo sunku, nes subtilus režisierių humoras leidžia į sudėtingas aplinkybes pažvelgti iš netikėtos pusės. Kaskart komiškai besibaigiančius viengungio Bruno pasimatymų epizodus, jo dažnai kartojamą frazę „Aš ką nors sugalvosiu“, tragikomiškas scenas, kai keistuolis Benjaminas nesuvaldo savo aistros spaudyti mygtukus, visa salė palydėdavo garsiu juoku.

Filmo autoriai įtikina, kad rūpestis ir meilė daro stebuk­lus, o kantrybė yra raktas, padedantis atrakinti užgniaužtus jausmus. Keistuolio Benjamino mama sako, kad kol jos sūnumi pradėjo rūpintis Bruno, jis kėlė grėsmę ir šeimai, ir aplinkiniams. Valentinas, kurį visą filmą matome su šalmu, saugančiu jo į sieną trankomą galvą, filmo pabaigoje šalmą nusiima ir sėdasi vakarieniauti prie bendro stalo.

Filmas „Ypatingieji“ pasakoja apie bendruomenę, kurioje neegzistuoja jokios ribos tarp religinių, tautinių ir bet kokių kitų tapatybių. Visas ribas ištrina paprasčiausias žmogiškumas, atvirumas, dėmesys vienas kitam. Kūrėjai sako, kad pasaulis gali būti visai kitoks, ir tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.

Sigita INČIŪRIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt